F. G. Uglovas „Apie pavojingą priklausomybę nuo sintetinių medikamentų“

Uglovasvaistaithumb2-768×464

Būdamas 97 metų Fiodoras Uglovas (1904–2008) toliau operavo savo pacientus. Jis labai atsargiai vertino bei naudojo medikamentinę terapiją ir manė, jog 21–ajame amžiuje gydytojai neturėtų remtis vien tik medikamentais. Kodėl taip yra?

Štai kaip į šį klausimą atsakė Dr. Uglovas

„Daugelis paplitusių ligų sunkiai pasiduoda arba visai nepasiduoda šiais laikais taikomiems gydymo metodams. Dėl šios priežasties liga dažnai tampa lėtine, tokiu būdu bendra paciento būklė pablogėja.

Vienas iš didžiausių klaidingų mūsų laiku įsitikinimų, yra aklas tikėjimas vaistų visagalybe. Gydytojų argumentai paprasti ir primityvūs. Žmogus susirgo – būtina paskirti jam vaistą ir jis atsigaus. Jeigu būklė negerėja – būtina padidinti doze ir galų gale viskas bus gerai. Jei vienas vaistas neveikia – paskirsime kitą. Ir kitas dar nepadėjo – paskirsime trečią: kažkuris tikrai padės. Galiausiai pasirodo, kad daugumai pacientų tenka vartoti po 4–5 ar daugiau vaistų. Atlikus išsamius tyrimus buvo nustatyta, kad pacientas prieš tai vartojo dar apie keliolika įvairių vaistų, kurie iš pradžių būklę gerino, bet vėliau jie nustojo veikti.

Tikiuosi, kad ateinančiame amžiuje gydytojai persvarstys savo požiūrį į farmakologinę terapiją. Siekiant pagerinti gydymo kokybę, būtina atsisakyti vaistų fetišo ir tikėjimo jų visagališkumu bei būtinumu. Jei gydytojai nori sėkmingai gydyti savo pacientus, jiems reikia sutelkti dėmesį į paciento kūną, į jo vidaus pajėgumus ir atsargas, į savo organizmo jėgų mobilizavimą kovai su liga.

Pavojinga priklausomybė

Noriu pabrėžti, jog į bet kurį vaistą, nesvarbu kokią naudą jis suteiktų pacientui, nuo pat pradžių įdėtas neigiamas poveikis organizmui. Ir kuo daugiau pacientui yra skiriama vaistų, tuo greičiau didėja neigiamas poveikis. Kodėl?

Ogi todėl, kad vaistas atlieka užduotį, kurią turi atlikti pats organizmas, kuris iš pradžių sutelktas į priešnuodžių, kovojančių su organizme atsiradusiu susirgimu, gamybą. Bet jei pagalba nuolat ateina ne iš paties organizmo, o iš išorės, vaistų formoje, tada organizme pirmiausiai sumažėja, o vėliau ir visai dingsta gebėjimas gaminti reikalingą priešnuodį. Rezultate pacientas tampa visiškai priklausomas nuo vaistų. Jis tampa jų vergu.

Tai labai aiškiai pasireiškia gydant bronchinę astmą hormoniniais medikamentais. Hormoniniai vaistai neišgydo astmos. Tiesa jie gerai pašalina priepuolį. Susidaro pasveikimo įspūdis. Tačiau, netrukus, astmos priepuolis pasikartoja. Jį vėl pašaliną hormoniniai vaistai. Ir taip be galo. Nutinka taip, kad pacientas nebegali išsiversti be hormoninių priemonių, tampa dvigubai nelaimingas: jis kenčia nuo savo ligos, ir nuo to, kad tapo priklausomas nuo vaistų. Tuo pat metu jis kenčia sunkius viso kūno pakitimus, nes kūnas nustoja gaminti nuosavus hormonus. Panašūs, tačiau mažesnio laipsnio pakitimai taip pat yra pastebimi gydant įvairius sveikatos sutrikimus ilgalaikiais vaistų kursais.

Todėl nesvarbu, kokia sunki būtų liga, pirmiausia gydymas turėtų būti nukreipiamas į paciento organizmo nuosavų jėgų sutelkimą. 21–ajame amžiuje, gydytojai turėtų tam skirti visą dėmesį.

Be bendrojo grūdinimosi (pvz.: apsipylimo šaltu vandeniu) tiek profilaktikos, tiek ir gydymo tikslais, reikėtų vėl imti naudoti tai, ką žmonija naudojo šimtus ar net ir tūkstančius metų. Būtina prisiminti didžiulę kinų medicinos patirtį, su jos ištobulintomis ligų gydymo ir profilaktikos tradicijomis. Pagrindinė šios medicinos kryptis yra mobilizuoti vidines apsaugines paciento jėgas, kurios, mano nuomone, yra neišsemiamos.

Tikėjimas vaistų visagalybe atvedė prie to, kad mes visiškai pamiršome ir nebeieškome priemonių, kurios anksčiau buvo plačiai naudojamos. Drąsiau reikia žiūrėti į akupunktūros, masažų ir vaistinių žolelių naudojimą šiuolaikinio gydymo kontekste. Taip pat nepamiršti ir daugelio kitų gydymo metodų, pasiekusių mus iš senovės.

Natūralūs preparatai iš karto pradeda reguliuoti bendrą asmens energetiką – atstato homeostazę. Naudojant Rytų medicinos gydymo metodus įmanoma išgydyti lėtines ligas, kurios pagal šiuolaikinės medicinos kanonus yra laikomos nepagydomomis.

Ne paslaptis, kad pastaraisiais metais labai padidėjo susidomėjimas augaliniais preparatais. Grįžus prie tradicinės medicinos patirties, fitoterapijos, būtų išvengta daugybės šalutinių poveikių, būdingų gydant antibiotikais ir kitais sintetiniais vaistais. Per žmonijos egzistavimo laikotarpį, sukaupta tikrai nemaža vaistažolių vartojimo patirtis. Teisingas žolinių preparatų vartojimas turi švelnesnį poveiki, preparatai yra mažiau toksiškas nei sintetiniai vaistai, nesukelia pripratimo ar alergijos. Be to, augalas ne tik neslopina organizmo apsaugos, bet priešingai, yra aktyvus prieš daugelį mikroorganizmų, įgijusių atsparumą antibiotikams ir gali sustiprinti žmogaus homeostazę, padėdamas jam susidoroti su liga. Tačiau reikia nepamiršti, kad visa tai veikia tik tinkamai ir teisingai vartojant.

Mokslinės medicinos įkūrėjas, Hipokratas, savo medicininėje praktikoje sėkmingai naudojo daugybę įvairių vaistinių augalų, net rimčiausių ir sunkiausių ligų gydymui. Hipokratas tikėjo, kad vaistinės medžiagos gamtoje yra optimaliame pavidale ir teisingas vaistažolių suderinimas sulčių, ekstraktų ar nuovirų formoje turi stiprų gydomąjį poveikį žmogaus organizmui. Jis rašė, kad „medicina – tai menas mėgdžioti gamtos gydomąjį poveikį.“

Yra daug kitų nemedikamentinės terapijos būdų, ateinančių iš paprastų žmonių, taip pat pasiūlytų šimtmečiais kauptos Rytų medicinos patirties. Visi jie yra tikrai daug mažiau kenksmingi nei farmacijos preparatai, ir daugelis iš jų nenusileidžia sintetinių vaistų veiksmingumui. Visų gydytojų pagrindinis uždavinys – panaudoti visą savo bagažą siekiant maksimalios naudoas pacientui.

Kaip kovoti su liga?

XXI amžiaus gydytojai turi išsikelti sau tikslą – gydyti pacientą ne vien tik vaistais, bet sustiprinti paciento organizmo atsparumą per jo vidinių rezervų mobilizaciją. Siekiant šio tikslo, taip pat turi būti pakeisti reikalavimai pacientui. Nuo šiol, pacientai neturi tikėti, kad jie nėra atsakingi už savo būklę, o jų pablogėjusiai sveikatai neturi įtakos gyvenimo būdas. Pacientai turi būti nuteigti, kad yra atsakingi už savo sveikatą bei jie patys turi ją nuolat gerinti ir lavinti apsaugines organizmo jėgas.

Šiais laikais, kai jauni ir seni yra apsėsti tokių blogų įpročių kaip rūkymas, alkoholio vartojimas, gydytojas net nesivargina paciento priėmimo metu paklausti: „Ar jūs rūkote?“ arba „Ar vartojate alkoholį?“ Šie klausimai turėtų būti svarbiausi, nes jei pacientas rūko arba vartoja alkoholį bei ketina toliau nuodyti savo kūną šiais stipriai nuodais, vaistų poveikis bus nereikšmingas. Ar dažnai gydytojas užduoda pacientui klausimus: „Ar atliekate gimnastikos pratimus? Ar apsipilate šaltu vandeniu? Ar vykdote profilaktinį kūno valymą?“ Deja, dažniausiai šie klausimai visai neužduodami.

Esu įsitikinęs, kad bet koks gydymo procesas turi prisidėti prie blogų įpročių šalinimo ir išmokyti pacientus tinkamai prižiūrėti savo kūną. Vienas pagrindinių gydymo būdų turėtų būti reguliari ligų profilaktika ir imuniteto stiprinimas. Priešingu atveju, visos gydytojo pastangos pavirs į „beždžionės darbą“. Gydytojas duos pacientui vaistą sveikatos stiprinimui, o pacientas tuo pat metu vartos nuodus, kurie ardo organizmą. Taip pat labai svarbu atkreipti dėmesį ir į mitybą.“

Garsaus pasaulyje Sankt Peterburgo chirurgo Fiodoro Uglovo vardas yra įrašytas į Gineso rekordų knygą, kaip turinčio ilgiausią patirtį vidaus chirurgijoje – 73 metus. Jis gali didžiuotis atlikęs galybę moksliniu požiūriu unikalių operacijų ir išgelbėjęs daugybę gyvybių. Chirurgas buvo įsitikinęs, kad viso to nuopelnas – jo gyvenimo būdas, kurį jam įskiepijo jo motiną, valstietė moteris, neturinti jokio išsilavinimo. Jis buvo rūkymo priešininkas ir niekada nėra vartojęs alkoholio. F. G. Uglovas propagavo sveiką gyvenseną visoje šalyje. Paskutinė jo knyga – „Šimtas metų žmogui yra per mažai.“

P. S. Ir atminkite, keisdami savo vartojimo pasirinkimą – kartu mes keičiame pasaulį!

Budrus.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!