„Flashmobas“ Vilniaus „Akropolyje“

f

Gruodžio 21 d., 18 val., Vilniaus „Akropolyje“, šalia „Delano“ restorano ir „Akropolio ledo“ visoje Lietuvoje garsūs dainininkai Edgaras Lubys ir Vytautė Pupšytė, taip pat Rajyashree Ramesh Šokio Akademija bei jų draugai pristatė žaibišką kalėdinį sambūrį (angl. flashmob) – spontanišką koncertą, pavadintą „Pasakyk kažką gražaus“. Renginio tikslas buvo suteikti džiaugsmo akimirkų „Akropolio“ lankytojams.

 

„Akropolio“ erdvėje Edgaras Lubys dainavo savo dainą „Pasakyk kažką gražaus“. Jam pritarė Laimonas Jančas (solinė gitara) ir Paulius Adomėnas (bosinė gitara). Paulius Dragūnas šoko energingą akrobatinį šokį, kuris privertė publiką prasiskirti ir užleisti vietą šokėjams. Šioje erdvėje pasigirdus fleitai (tas pats Paulius Dragūnas) pasirodė Rajyashree Ramesh Šokio Akademijos šokėjos, o Vytautė Pupšytė uždainavo indišką giesmę „Džaja Radha Girivaradhari“. Jai dainuojant prie šokėjų prisijungė didelis būrys mėgėjų, kurie kelias minutes šoko gana sudėtingą šokį. Nors visas renginys truko mažiau nei šešias minutes, aplink susirinko gausybė žmonių. Jie pritardami plojo delnais, šūkavo. Galiausiai akcijos dalyviai žiūrovus pavaišino indiškais saldumynais, palinkėdami jiems laimės.

Edgaras Lubys apie šio žaibiško sambūrio („flashmobo“) idėją pasakojo: „Mes dalijamės gėriu, grožiu ir laimingu gyvenimu prieš metų šventes, kurias tuoj švęs visas pasaulis.“

Vytautė Pupšytė pasidalino mintimis apie savo motyvus, kodėl dalyvavo renginyje: „Kasdien keliamės, prausiamės, valomės dantis, šukuojamės, rengiamės švarius drabužius… Tai yra tam tikri ritualai, be kurių neįsivaizduojame dienos pradžios, nes būti švariu – tai labai svarbus socialinis aspektas. Bet man labai svarbus socialinis aspektas yra būti švaria širdimi, ypač tada, kai dainuoju, nes žinau: kaip muzika veikia mane, taip ji veikia ir kitus žmones. Ir veikia visapusiškai. Dainuodama mantras aš valau savo širdį, vidinį pasaulį net tada, kai nebūtinai suprantu ką dainuoju. Tai tarsi muilas, kurio sudėties nežinau, bet akivaizdžiai matau jo paliekamą švarą. Taip ir mantros – švelniai valydamos aplinką, jos paliečia širdį ir ją praskalauja taip, kad kartais norisi verkti, kartais juoktis, kartais šokti, norisi vėl tapti vaiku ir leisti sau džiaugtis…“

Dainininkė Vytautė Pupšytė tęsė: „Nepaisant kalbų skirtumų, žodžiai turėtų būti vienijantys, ne atskiriantys. Net tada, kai nesupranti kalbos, visada gali suprasti tai, kas glūdi už jos. Kad tie žodžiai „Aš tave myliu“ įgautų prasmę, visų pirma juos reikėtų pasakyti širdimi. Nes sakydami žodžius neįdėję į juos sielos, niekada nepasieksime to, kuriam šie žodžiai skirti.“

Renginio koordinatorė Eimantė Šeškutė nuoširdžiai dėkoja visiems dalyvavusiems už nuostabų pasirodymą.

Pasidalinkite su kitais!