Festivalis „Mano Indija“ ir Padma Shree Shovana Narayan: tradicija įkvepia augti

TITULINE

Š. m. gegužės 13–18 dienomis Lietuvoje viešėjo viena žymiausių Indijos kathak stiliaus šokio atlikėjų ir choreografių Padma Shree Shovana Narayan. Tuo metu Vilniuje, Lietuvos Edukologijos universitete, vyko klasikinių indiškų šokių festivalis „Mano Indija“ (gegužės 13 d.), choreografė taip pat vedė dvi atviras paskaitas Vilniaus universiteto Orientalistikos centre (gegužės 14 ir 18 d.) ir praktinį šokio seminarą (gegužės 15–17 d.).

Klasikinių indiškų šokių festivalis „Mano Indija“ į LEU Koncertų salę sukvietė ne tik visus Lietuvoje įsikūrusius indiško šokio kolektyvus ar individualius meistrus, bet ir atlikėjus iš užsienio bei smalsiai nusiteikusių žiūrovų būrį. Festivalyje dalyvavo: Natya Devi šokio teatras-studija, Rajyashree Ramesh scenos meno ir šokio teatro akademija, klasikinių indiškų šokių studija „Bharatha Alaya“, „Bharata Natyam“ kolektyvas iš Kauno ir kt. Pasveikinti įžymiosios šokėjos ir kitų atlikėjų atvyko netgi Indijos konsulas Lietuvoje Rajinder K. Chaudhary.

Rajinder K. Chaudhary ir Padma Shree Shovana Narayan

Rajinder K. Chaudhary ir Padma Shree Shovana Narayan

Vakarą įspūdingais monopasirodymais atidarė pati Padma Shree Shovana Narayan. Vakaro vedėja Kristina Dolinina prasitarė, kad choreografės atvykimas į Lietuvą – tai svarbus įvykis ne tik jai, Padma Shree mokinei, bet ir visai šaliai. Pradėdama pasirodymą šokėja papasakojo, kad indiškas šokis – tai ne vien sudėtingi judesiai ir choreografija, ne vien netradicinė, vakariečių ausiai neįprasta indiška muzika su vibruojančiais rytiečių balsais, ne vien spalvingi, puošnūs šokio kostiumai. Klasikinio Indiško šokio esmė – juo perteikiama istorija, turinti itin gilią socialinę, kultūrinę ir religinę prasmę. Istoriškai tai – meilės išraiška Dievui, kiekvienai sielai ir visai visatai. Taigi kiekvienas, net, rodos, pats nežymiausias rankos, kojos ar viso kūno virptelėjimas, judesys talpina daugybę metaforų ir organiškai įsilieja į visą pasakojimą.

 

Pristatydama kiekvieną savo kompoziciją Padma Shree Shovana Narayan pasakojo, kad jomis kreipiamasi į Viešpatį Krišną, Šivą ar panašiai. Įsiminė ir vienas išskirtinis šokis, sukurtas pagal senovines eiles. Šokio centre – Indijoje užaugusi moteris, kurios skraistė, kūdikystėje gaubusi gležną kūnelį, dabar slepia veidą ir identitetą, jos rankos, vaikystėje žaidusios lėlėmis, šiandien sunkiai dirba, sukdamos sviestą ir atlikdamos kitus buities darbus. Fabulą įprasminančiais judesiais šokio meistrė išreiškė kiekvienos – ne tik indės, bet ir vakarietės – moters sielai būdingą supratimo, laisvės, savirealizacijos ir dvasingumo šauksmą. Klausti ir diskutuoti, o ne tik pasyviai stebėti pasirodymą, kvietė netgi tai, kad jautrios eilės apie savęs ieškančią moterį, pagal kurias sukurtas šokis, buvo parašytos vyro.

Išraiškingumu ir širdį virpinančiomis emocijomis nenusileido ir kitų atlikėjų pasirodymai. Į sceną vakaro metu išbėgo ne tik profesionalės šokėjos, tiksliai perteikiančios kiekvieną judesį, bet ir būrelis mažųjų profesionalių. It drugeliai plazdėdamos scenoje mergaitės sušoko šokį apie derliaus nuėmimą ir pagyvino kelias suaugusių atlikėjų kompozicijas.

Kone kiekvienas tą vakarą pristatytas šokis drąsiai laužė bet kokius stereotipus ir išankstinius lūkesčius. Labai simboliška tai, kad festivalis pavadintas „Mano Indija“. Šis ketvirtus metus iš eilės vykstantis renginys yra skirtas pristatyti klasikinį indišką šokį, bet organizatoriai ir atlikėjai, į savo pasirodymus drąsiai įjungdami atnaujintus judesius, sušiuolaikintus kostiumus, modernią ar kitų kultūrų tradicijoms būdingą muziką, permąstytas ir šiuolaikinei civilizacijai naujai aktualizuotas pasakojamas istorijas, įrodė, kad žodis „tradicija“ veikiau reiškia ne „sena, nusistovėję, archajiška“, o „tai, kas aktualu ne tik seniau, bet ir dabar“, „tai, kas bendražmogiška, kas įprasmina egzistenciją“ ir „tai, ką verta saugoti“. Nuostabu, kaip paprasčiausias šokėjų siekis pasidalinti tuo, kas jiems svarbu, atverti širdį ir perduoti bendrakultūrines vertybes – džiaugsmą, tikėjimą, laisvę, tolerantiškumą ir pan. leidžia tolimą ir egzotišką šalį pajusti kaip savą – „Mano Indija“.

Lietuvos-Indijos forumo nuotrauka

Lietuvos-Indijos forumo nuotrauka

Teorinėse paskaitose ir praktiniame šokio seminare Padma Shree Shovana Narayan dar pratęsė ir pagilino šį įspūdį. Lektorė retoriškai klausė: „Ką klasikinis indiškas šokis reiškė anksčiau, o ką šiandien?“ ir pasakojo, kad netgi jo istorija yra pažymėta dogmų, stereotipų laužymu ir natūralia dinamika, polinkiu į kaitą.

Senovėje dažniausiai šiuos šokius atlikdavo brahmanai – vyrai šventikai, gyvenę ir tarnavę Dievui šventyklose. Tai buvo sakralinė ir gana uždarą (religinių) temų lauką turėjusi privilegija. Nebuvo galima nė pagalvoti, kad padori moteris, ypač jeigu ji kilusi iš aukštesnio visuomenės sluoksnio, imtųsi tokios veiklos. Šiandien klasikinius indiškus šokius net pačioje Indijoje dažniau šoka moterys, tarp jų – tokios įkvepiančios asmenybės kaip pati Shovana Narayan, augusios inteligentų ar valdžiai priklausančių žmonių šeimose. Dabar klasikinis indiškas šokis – tai erdvė ir vyrams, ir moterims atrasti save. Šią mintį paskaitų metu choreografė įrodydavo ir savo pavyzdžiu: energingumu, charizma, netgi dramatiškais treptelėjimais koja ar spontaniškais pliaukštelėjimais delnais.

Draupadi istorija. Designpublic.in paveikslėlis

Draupadi istorija. Designpublic.in paveikslėlis

Šokiais perteikiamos istorijos taip pat aktualizuojamos ir pritaikomos šių laikų žmogaus poreikiams. Choreografė pateikė ryškų pavyzdį: tradiciškai istorija iš žymaus Indijos veikalo „Mahabharata“, pasakojanti apie tai, kaip būrys vyrų bandė viešai nurengti lošimo metu pralaimėtą Draupadi, aiškinama taip: tai – žmogaus (Draupadi), pakliuvusio į sudėtingą, ribinę gyvenimo situaciją, atsigręžimas į Viešpatį, egzistencinis ir dvasinis jo sielos perversmas. Šiandien šią istoriją vizualizuojančiu šokiu Indijoje ir visame pasaulyje įprasminama ekologinė Žemės planetos katastrofa. Čia Draupadi – tai pati Žemė. Anuomet netgi šokio atlikimas skyrėsi: šokėjams labai svarbu girdėti muziką, todėl muzikantai, prisirišę prie juosmens būgnus ir kitus instrumentus, bėgiodavo po sceną paskui atlikėjus. Šiandien dažniausiai girdime muzikinius įrašus, o pasirodymą puošia daugybė šviesos, multimedijos ir panašių instaliacijų.

Šokėjos ir choreografės Padma Shree Shovana Narayan atvykimas ir festivalis „Mano Indija“ iš tiesų yra neeilinis įvykis Lietuvos kultūros arenoje. Tai beprecedentis kvietimas atsiverti intriguojančiai tolimos egzotiškos šalies kultūrai, susipažinti su jos ištakomis ir kaita bei pabandyti atrasti bendrą vertybinį, egzistencinį pamatą, įprasminantį tradiciją kaip universalumą, skatinantį augti.

Pasidalinkite su kitais!