Eglė Žiūkaitė: noriu spręsti problemas, o ne nuo jų bėgti

1610934_10207177227938851_3276516430053891265_n

Esu Eglė Žiūkaitė, dviejų gražių dvynukių mama ir puikaus (kaip dabar galvoju) Vyro žmona.

Vadovauju fotostudijai, kasdien dalyvauju fotosesijose, sukuosi mados ir reklamos versle (pati buvau modeliu), bendrauju su įvairiausiais žmonėmis, dalyvauju renginiuose.

Ėmiausi paieškų ir pakeičiau požiūrį į savo gyvenimą prieš daugiau nei pusę metų. Kaip dabar prisimenu, tai buvo kovo mėnuo. Tada nusprendžiau padaryti kažką kitaip nei visada, o tai padarius, lūžta senieji stereotipai ir veiklos modeliai. Savo gyvenimo būdą dabar pavadinčiau labai aktyviu. Pakankamai sveiku. Įdomiu. Esu kasdieniniuose ieškojimuose ir supratime, kodėl viskas vyksta taip, kaip vyksta.

Kas tas „geras“ gyvenimas?

Jei manęs kas nors anksčiau būtų paklausę, kaip aš gyvenu, būčiau sakiusi, kad nerealiai gerai: draugų  daug, tik spėk visus lankyti (tiesa, dabar tik keletas iš jų liko. Laikas patikrino ir mane, ir mano „draugus“…), vakarėliai. Kiekvieną savaitgalį, nuo mokyklos laikų… Tada visa darbo savaitė ir vėl linksmasis savaitgalis. Netgi tada, kai mano gyvenime atsirado vaikai. Beveik visada buvau dėmesio centre. Geras jausmas. O ką, aš ką nors blogo dariau? Ne. Neįtikinsit. Be šansų.

Ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl mano vyras toks pavydus. Kodėl jis nuolat manimi nepatenkintas. Nors atrodo, kad linksmas, bet, žiūrėk, nuolatiniai kivirčai šeimoje. Tol, kol pati nepanorėjau to suprasti. Džiaugiuosi, kad tai padariau, kai man 29 metai. Nes turiu laiko gyventi gerai, tikrąja to žodžio prasme. Dabar sakau, kad gyvenu daug kokybiškiau, su supratimu, ką darau ir kodėl taip darau. Dabar turiu šeimą, draugus ir bičiulius, kurie atsirado mano gyvenime visiškai netikėtai, bet kurie yra tikros asmenybės, kurie turi vertybes, turi supratimą.

Turėjo daug kas sugriūti, kad galėčiau ateiti prie šiandieninio gyvenimo kokybės. Jaučiuosi viduje laiminga, nors būna labai sunkių dienų. Jas išgyvenu daug lengviau. Dabar dar tik tvarkausi su savimi, su savo aplinka, taip sakant „apsišluoju“, kad galėčiau priimti naujoves. Bet žinau, kad man tai patinka. Šitas kelias yra sunkus, bet viduj jis suteikia didelio džiaugsmo ir pilnatvės pojūtį.

Galiu rinktis: jaustis blogai ar jaustis gerai

Pavasarį keliuosi su saule, vasarą keliuosi su saule, rudenį iregle_ziukaite_31 žiemą taip pat. Dabar labai džiaugiuosi žiema, nes pavyksta ilgiau pamiegoti, iki pusės septynių. Toks ritmas man labai patinka. Anksčiau savaitgaliais leisdavau sau pamiegoti ilgiau po kokio nors užsitęsusio vakarėlio…:). Dabar smagu, kai galiu pabusti be rytinio galvos skausmo ar blogos savijautos. Na, žinot tą jausmą, kai atsikeli – troškina. Tada geri daug, pageidautina „Borjomi“ ar vanduo su citrina, ar gira. Po kiek laiko atsiranda nenumaldomas noras valgyti: kinų aštri sriubytė ar kopūsčiukai yra pats tas, ko reikia. Vėliau „pramuša ant noro“ tvarkytis kambarius, nes viskas erzina arba atsiranda noras visą dieną žiūrėti televizorių, arba užmigti žinant, kad pagaliau bus kita diena ir tu jausiesi gerai, jei, žinoma, neatsidursi kitame vakarėlyje. Ir būtinai reikia rasti laiko aptarti vakaro įvykius su draugais. Čia ta – geriausia dalis.

Kaip buvo smagu: visą savaitę, o vadinasi – visą mėnesį, o tai reiškia – visus metus. Geras jausmas. Labai geras. Dabar yra smagu tai, kad gali būti pilno proto ir aptarti visus įvykius su tais pačiais draugais, dalyvaujant tuose pačiuose vakarėliuose ir suvokti, kad tau buvo dar linksmiau, negu anksčiau. Na o tam, kas kitam laido gale, – nelabai. Bet užjauti, nes pats per visą tai praėjai. Dabar žinau, kad galiu rinktis: jaustis blogai ar jaustis gerai. Pastarasis variantas man labiau patinka.

Radau kitus atsipalaidavimo būdus

Nevartoju alkoholio. Kartais, kad aplinkiniams būtų ramiau, taurę rankoje laikau. Šiandien suvokiu, kad mūsų niekas nemokė saikingai vartoti alkoholio. Jus mokė? Manęs ne… Mano giminėje buvo daug balių, juose dalyvaudavom ir mes, vaikai. Ir matydavom, kaip visiems būdavo „linksma“. Todėl visada ir suvokėm, kad tai yra normalu. Mano vaikai, pamatę prie manęs taurę vyno, stebisi: „Mama, o kodėl tu negeri?“ Paaiškinu, kad damos išvis nevartoja alkoholio arba vartoja atsakingai. Joms keista, jei pamato mamą su taure. Nežinau, ar mano vaikai užaugę vartos alkoholį taip, kaip jų mama tai darė, bet bent jau aš žinosiu, kad padariau viską, kad jos tai darytų kuo atsakingiau.

Nerūkau. Nors rūkiau, su pertraukomis, ilgai. Nuo mokyklos laikų. Jei bandžiau savaitę nerūkyti, žiūrėk, kur buvęs, kur nebuvęs – savaitgalis, o tada jeeeeee… – balius, festivalis ir cigarečių pakelio kaip nebūta. Taip!!! Kitą rytą spjaudaisi, krenkšti, gerklė išdegusi ir t. t., ir pan. Kas rūko, tas žino… Bet penkios dienos praėjo ir vėl prie to paties, nors ir žinai, kad vėl bus bloga… Bet jeeeeee, linksmybės tęsiasi!!! Tada skanu būdavo. Dabar – labai smirda… labai.

Mažiau žiūriu televizorių, daugiau skaitau knygų. Rytais su vaikais ir vyru pusryčiaujam namuose, nes taip daugiau laiko galime praleisti kartu. Tokiu būdu, manau, kad ir vaikai mokosi suvokti buvimo kartu prasmę. Savaitgaliai beveik visada yra šeimos dienos. Nebent atsiranda neatidėliotinų darbų, bet abu stengiamės planuotis, kad galėtume leisti laiką kartu. Labai smagu, kai savaitgalį gali pailsėti su šeima.

Keliuosi anksti rytais. Kiekvienas mano maudymasis užbaigiamas šaltu vandeniu. Tai labai gerai pakrauna. Rytais arba bėgioju, arba darau mankštą. Stengiuosi įsiklausyti į organizmą. Jeigu norisi, darau tai kiekvieną dieną, jeigu nesinori, darau kas antrą. Stengiuosi nuolat būti fiziškai aktyvi.

Dabar randu kitus atsipalaidavimo būdus: knyga, ramybė, apmąstymai. Kai kuriais savaitgaliais neatsisakau susitikimų ir laiko leidimo su draugais, nes draugystę reikia puoselėti, bet kaip smagu, kai kitą rytą neskauda galvos. Kai gali iš tikrųjų pailsėti. Kartais nueinu ir į klubą pašokti, dalyvauju vakarėliuose. Bet dabar visai kitaip. Daug linksmiau ir kokybiškiau. Be alkoholio.

Teisingi sesers klausimai ir noras keistis vedė į pokyčius

Pagrindinė priežastis, lėmusi mano gyvenimo pasikeitimus, buvo NORAS. Kažkur giliai… Seniai jaučiau, kad noriu kitaip. Tik labai ilgai iki to ėjau. Kažkas nepaleido. Greičiausi pati savęs nepaleidau… Nes trūkdavo jėgų. Kiek kartų buvau sau pasakius, jog dabar paskutinis kartas tokių linksmybių… Bet12143295_10207967052403969_810029778859933221_n taip nebuvo. Nes jų ir vėl norėdavosi. Ir dabar norisi, bet kitaip, daug kokybiškiau.

2011 m. man buvo labai sunkūs. Dabar, kai pažiūriu atgal, suvokiu, kodėl jie buvo tokie emociškai sunkūs. Jaučiausi, kad gyvenu ne savo gyvenimą, o kažkieno kito. Nes viskas vyksta ne taip, kaip aš noriu. Pakliūdavau į situacijas, kurios, atrodė, tik ir gadina gyvenimą: nestabili finansinė padėtis, nenusisekę santykiai, nuolatinis stresas, pervargimai ir pan. Gerai, kad šalia buvo toks žmogus, kaip sesuo, kuri mane labai palaikė, suprato ir padėjo, kuri klausė teisingų klausimų. Tokių kaip: „O kodėl tavo reakcija yra pikta, kai kažkas kitas nedaro taip, kaip nori tu? O kodėl kažkas kitas turi daryti taip, kaip tu nori? Tai gal pradžioje pati daryk. Gal pati atsiribok nuo blogų emocijų. Gal pati kurk geras emocijas. Gal pati rinkis kokį gyvenimą gyventi: gailėti savęs, ar džiaugtis kiekviena diena. Gal ne kiti kalti dėl susidariusių aplinkybių, o tu pati? Juk niekas tau neliepė susipažinti, gyventi, pirkti brangias mašinas, gyventi materialiame pasaulyje. Juk pati taip pasirinkai.“ Kitaip sakant, atvėrė akis.  „Pasodino į vietą“. Dėkoju, kad man užteko palyginti ne daug klausimų tam, kad atsirastų pirminis supratimas. Supratau, kad gyvenu tokį gyvenimą, kokį blogomis emocijomis, vidiniu psichologiniu išsekimu, materialistiškumu, negalėjimu suprasti savo minčių susikūriau pati. Tiesiog dariau tai, to net nesuvokdama. Be saiko mėgavausi viskuo. Nors turiu labai stiprią vidinę nuojautą, kuri man kažką kuždėjo, aš tiesiog nustumdavau ją į šalį.

Kitokios šventės

Mums svarbios yra visos šeimos šventės: vaikų gimtadieniai, mūsų gimtadieniai,  Velykos, didžiosios žiemos šventės. Pastebėjau, kad kai pati švenčiu kitaip ir mano aplinkiniai pradėjo švęsti kitaip. Labai smagu. Vaikų gimtadieniams stengiuosi parinkti kuo natūralesnį maistą be dažiklių, kvapų stipriklių, ten, kur pasitikiu, kad jis bus kokybiškas. Net ir didžiosiose parduotuvėse atrandu kokybiškų gaminių, tik paieškos užtrunka ilgiau. Pati darau valgyti, kepu pyragus.
Per šventes dažniausiai sutinkamas šis, standartinis variantas:

– Gersi?

– Ne.

– Kodėl?

– Negeriu alkoholio.

– Tu ką, visai?

– Ne, rimtai negeriu.

– Nenusikalbėk. Tai atseit – sveikuolė? Iki kada?

– Nežinau, tikiuosi, kad visą gyvenimą tokia būsiu. Bent tokie mano norai šiandien. Nes puikiai pažįstu tą kitą pusę. Ji buvo mano „draugė“. Dabar renkuosi gyventi sveikai.

Kam žinoti, jei gali nežinoti?

Žmonės nesidomi segle_ziukaite_61veiku gyvenimo būdu, nes patogiau yra nežinoti. O kam žinoti, jei gali nežinoti? Kam varginti savo smegenėles? Juk ir taip yra gerai. O kai bus blogai, tada ir darysim kažką. Nėra taip blogai, kad pradėtų domėtis. Iš kitos pusės, gal žmogus yra tokia būtybė, kuri turi pasiekti savo tašką, kai jam to pradeda reikėti. Deja, dažnai būna per vėlu.  Esu įsitikinusi, kad reikia jau dabar auginti jaunąją kartą taip, kad jie suvoktų, kas tai yra ir kodėl to reikia. Kad jie turėtų pasirinkimo galimybes ir žinotų jų pasekmes. Žinau, kad lengviau pasakyti nei padaryti, bet stengtis reikia.

Pradėjus gyventi kitaip, mano mąstymas „lūžo“ kelis kartus. Ir labai giliai. Dabar atradau pomėgius šeimoje. Labai džiaugiuosi, kad šie metai yra tie metai, kai noriu sutikti šventes su vaikais, noriu, kad šios šventės joms būtų ypatingos.

Noriu kiekvieną rytą anksti keltis. Noriu daryti pusryčius. O vasarą – anksti keltis, pabėgioti ir klausytis paukščiukų čiulbesio. Noriu padaryti savo aplinkinius žmones laimingus. Noriu spręsti problemas, o ne nuo jų bėgti.

Sveikuoliai.lt

Nuotraukos iš  asmeninio E. Žiūkaitės archyvo.

Pasidalinkite su kitais!