Džiaugsmingas gyvenimas

theravada-buddhism-1802873_960_720

Vieną kartą dvasinis mokytojas aiškino savo jauniems mokiniams, kad atsidavę Viešpaties tarnai, kurie patyrė meilės Dievui skonį, gali būti laimingi visose gyvenimo situacijose. „Bhagavad-gitoje“ (6.22) Viešpats sako: ,,Šiame džiaugsmingame būvyje transcendentiniais jutimais patiriama beribė transcendentinė laimė. Tas, kuris pasiekia šį būvį, niekad nenukrypsta nuo tiesos ir mano, kad nėra aukštesnio laimėjimo. Pasiekusiojo tokią padėtį nesukrečia pačios didžiausios negandos.“

Mokiniai nekantravo sužinoti, kaip pasiekti būseną, kurioje įmanoma išsaugoti vidinę ramybę užgriuvus bet kokiems sunkumams ar iššūkiams. Dvasinis mokytojas susimąstė, kaip juos šito išmokyti. Galų gale jis nusprendė: „Geriausia šį klausimą užduoti vienam senukui, gyvenančiam mažame namelyje ant upės kranto.“

Dvasinis mokytojas papasakojo apie tą senuką, kuris, dar būdamas mažas, tapo našlaičiu ir turėjo kasdien sunkiai dirbti, kad susimokėtų už savo ir jaunesniojo brolio mokslą. Vėliau jaunėlis tapo inžinieriumi, išvyko į užsienį, vedė amerikietę ir visiškai pamiršo vyresniojo brolio dovanas ir pasiaukojimą. O šis, sulaukęs trisdešimt penkerių, nelaimingo atsitikimo metu neteko abiejų kojų. Tuomet jo žmona, pasiėmusi judviejų vaikus, pabėgo iš namų ir niekada nebesugrįžo. Nuo tada vyriškis, prikaustytas prie invalido vežimėlio, gyvena mažame namelyje ir visais savo menkais ištekliais garbina Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Ši istorija sujaudino vaikų širdis.

Kitą dieną visi jie išsirengė į kelionę prie upės. Po ilgų ieškojimų pavyko aptikti varganą senuko namelį. Kai mokiniai pasibeldė į duris, jas atidarė senyvas žmogus, sėdintis invalido vežimėlyje. Jis pasveikino svečius su akinančia šypsena veide.

Vaikai pradėjo klausinėti senuko:

‒ Kaip galite išlikti ramus ir laimingas, nepaisant visų gyvenimo problemų ir iššūkių? Mūsų mokytojas sakė, kad išgyvenote daugybę sunkumų, todėl galite geriausiai atsakyti į šį klausimą.

Senuko veide, nušviestame šypsenos ir spindinčių akių, staiga pasirodė nuostaba. Jis tarė:

‒ Brangūs vaikeliai, regis, jūs atėjote ne tuo adresu. Aš niekada nesusidūriau su problemomis. Turėjau tik daugybę pamokų, kurios praturtino mano gyvenimą. Todėl esu be galo dėkingas Viešpačiui už visus šiuos lemtingus įvykius, priartinusius mane prie Jo lotosinių pėdų.

Nuoširdus senuko atsidavimas Dievui šokiravo mokinius. Jie negalėjo patikėti savo ausimis. Išgirstas atsakymas buvo trumpas, tačiau kupinas gilios išminties. Jie grįžo namo, paveikti neišdildomo įspūdžio, kurį paliko senuko meilė Viešpačiui. Nuo tos dienos, užuot nusirašinėję, verkę ir skundęsi, jie tapo kantresni, pakantesni kitiems, dėkingi Dievui už kiekvieną Jo palaiminimą ir dalinosi Jo meile bei gailestingumu su visais, kuriuos sutikdavo.

Dhirašanta Gosvamis

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!