Dvasingumo keliais į savęs pažinimą

Vienuoliu trijule

„Visi mes kartojame rožančių. Ar mes jį nešiojamės rankoje, ar mes jį širdy kartojame – visi mes kartojame rožančių. Mus tai jungia.“ – įžanginiame video apie dvasinių grandiozinių renginių ciklo dalį „Dvasingumo keliai“ kalbėjo vienas iš trijų diskusijoje dalyvavusių vienuolių – vaišnavų sanjasis Bhakti Svarupa Čaitanja Svamis (Aurelijus Piešinas). Drauge su budistų vienuoliu Bo Haeng Sunim (Kęstučiu Marčiulynu) ir kunigu Arūnu Peškaičiu trys vienuoliai, nesibodintys vadinti vienas kito broliais, susėdo prie bendro stalo viešai diskusijai, vykusiai šių metų spalio 7 dieną, Vilniaus Kongresų rūmuose.

Kiekvienas vienuolių pradėjo kalbą prisistatymu ir pasidalino asmeniškai išgyventais patyrimais, pabrėždami esminius gyvenimo lūžius, svarbiausius mokytojus bei patirtis, leidusias jiems išgryninti savo širdis ir pajusti pašaukimą žengti dvasingumo keliais. Išoriškai vienas nuo kito besiskiriantys rūbu, visi dvasininkai antrino vienam teiginiui – svarbiausia ieškoti tiesos.

„Reikia laiko. Reikia mokytojų.“ – suvokimais dalijosi Bo Haeng Sunim. „Kiekvienas sergantis velnias vienuoliu tampa, o gyjant, rageliai pradeda matytis. Visur ima reikštis savanaudiškumas.“ – dalindamasis patirtais išgyvenimais, kaip vieną esminių lūžių gyvenime dvasininkas pamini savo vidinio demono, mintančio kito nuodėme, suvokimą. Anot Bo Haeng, kelyje į tiesą kančios neišvengiamos. Tam pritarė ir brolis A. Peškaitis, teigęs, jog reikėjo baisių išbandymų ir vienatvės, kol atrado sau artimą bendruomenę ir Dievą. „Kitame žmoguje atradau Dievą. Jo žodžiuose. Benamyje. Kalinyje. Ligonyje. Jėzus yra ten.“ – apie patirtas malones ir pašaukimą į vienuolystę kalbėjo dvasininkas.
„Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“ – kunigas A. Peškaitis, cituodamas Šventąjį Raštą, priminė, ko mokė Jėzus ir aiškino prasmės kėlimo ir ieškojimo svarbą žmogaus gyvenime. „Apie dvasingumą galima kalbėti tada, kai iškyla prasmės klausimas, nes tokius klausimus kelia dvasia.“ – sakė jis. Besiremdamas žymiu XX a. psichoterapeutu Viktoru Frankliu, A. Peškaitis prabilo apie vieną didžiausių šių laikų neurozių – prasmės neurozę. Tai yra žmogaus netikėjimas, kad jis dar gali atrasti tiesą ir prasmę. Galiausiai, anot dvasininko, Dievas turi žmogų atrasti ir vesti, ne žmogus išsirinkti Jį kaip prekę, pasaulio religijų gausybėje. „Religijų prekybos centras žmogaus netenkina. Didžiausias džiaugsmas yra malonės ištikimas – kai Dievas tave suranda.“ „Dieve yra žmogiška prigimtis, nes Dievo Sūnus nužengė žmogumi. Šitaip tikėdamas, aš suprantu, kas yra tolerancija, meilė ir kodėl ji neturi ribų.“ – krikščioniškoje konfesijoje atrastomis realizacijomis dalinosi Brolis Arūnas.

Galiausiai, vaišnavų tradicijos atstovas Bhakti Svarupa Čaitanja Svamis (Aurelijus Piešinas) pasidalino savo šventais atsiminimais iš vaikystės, kurie ir buvo kelio į dvasingumo paieškas pradžia. Svamis taip pat kalbėjo apie mokytojų svarbą gyvenime, ir kaip pirmuosiuos išskyrė savo artimiausiuosius – močiutę, pasėjusią šventumo sėklą dar vaiko širdyje ir supažindinusia su Viešpačiu katalikų tradicijoje. Mamą, kuri savo žodžius įkūnydama elgesiu, be atvangos mokė pareigos ir moralės. Vyresniąją seserį įvardijęs kaip dar vieną savo mokytoją, Bhakti Svarupa Čaitanja Svamis pabrėžė, kad visi mus supantys žmonės kuria mums pamatus, iš kurių svarbiausias ir vertingiausias – dvasinis. Ketvirtuoju mokytoju buvo įvardytas lietuvių rašytojas bei filosofas Vydūnas. Ieškodamas jungties, ryšio su Kūrėju, dabar jau dvasininkas A. Piešinas sakė atradęs širdies džiaugsmą, perskaitęs Vydūno Bhagavad-gitą. Dabar, praktikuodamas jogą (pažodžiui, išvertus iš sanskrtio kalbos reiškia „jungtį“, „ryšį“), atsižadėjęs vienuolis vis ieško sąlyčio taškų tarp skirtingų religijų. Sėdėdamas šalia budizmo išpažinėjo ir krikščionių dvasininko, jis teigė, kad būtų skaudu ginčytis tarpusavyje, bandant suvokti, kas yra Dievas ir koks Jo vardas. „Tėvams skaudžiausia, kai vaikai pešasi. Tas pats principas ir kovojant vardan Dievo.“ „Turime susitarti tik dėl principų – meilės, tarnystės, atsižadėjimo.“ Ir kartu įvardija svarbiausius vaišnavų kelio į dvasingumą principus – tiesą, asketiškumą, švarą ir gailestingumą. „Kiekvienas nori būti laimingas. Ir kiekvienas turi savo būdus kaip laimės siekti“. Dauguma žmonių suranda Dievą per kančias, tačiau A. Piešinas klausia: „Ar to reikia?“. Ir duoda aiškų atsakymą, kad tik dėl klaidingų įsitikinimų, per kur pasiekiama laimė, mes kenčiame. „Sąmoningam žmogui sukrėtimų gyvenime nereikia.“ – teigia jis.

Antrojoje renginio dalyje pašnekovai atsakinėjo į susirinkusios auditorijos klausimus, pabrėždami, jog jei nėra klausimų – negali būti ir mokymo. Jei nori surasti mokytoją, privalai norėti mokytis. Jei apskritai kažko nori, reikia ieškoti. Taigi, susirinkusieji domėjosi, ieškojo, kėlė sąmoningumo, problemų šeimose, moralės ir, žinoma, dvasingumo klausimus, į kuriuos visų trijų konfesijų atstovai išmintingai atsakė bei paaiškino.

Galiausiai, visas gyvenimas yra klausimų kelias. Kuo daugiau klausime, kuo daugiau ieškosime, tuo daugiau atsakymų gausime ir tuo labiau priartėsime prie Tiesos. Skirtumų ieškojimas – skiria, atitolina, todėl, įkvėpti šių trijų vienuolių, susitelkime į tai, kas bendra ir aktualu kiekvienam.

Edita Normantaitė

Pasidalinkite su kitais!