Dovanos, įpakuotos į problemas

dandelion-729693_640

Kai Dievas mums dovanoja dovanas, dažnai jas įpakuoja į problemas. Kai jums atsitinka kas nors, ko, atrodo, niekada neturėjo įvykti, tai sukelia daug skausmo. Bet kai nuolankiai pasitinkate ir priimate skausmingą situaciją, jos viduje jūs randate dovaną. Ypatingą dovaną. Paprastas dovanas galima įteikti ir be įpakavimo, tačiau tikrai ypatingas dovanas galite rasti asmeninėse savo problemose.

Kai mūsų sūnui diagnozavo autizmą, aš reagavau į tai kaip į didelę problemą. Tuo metu ir pasaulis, ir Dievas man atrodė pikti ir neteisingi. Kaip galima mane taip bausti? Už ką? O už ką tokia nelaimė atsitiko šiam mažam žmogeliukui, kuris tik pradeda gyvenimą? Nuo to laiko praėjo jau šešeri metai. Neseniai su vyru kalbėjomės apie tai, kad šis įvykis mums buvo didžiausia dovana. Dovana, iš pradžių pasirodžiusi sunki ir nesuvokiama.

Jei Danilas būtų buvęs įprastas vaikas, mes dabar gyventume visiškai kitaip. Būtume nesusimąstę ir visus vaikus paskiepiję, išleidę į darželį, o vėliau – į mokyklą. Greičiausiai aš, kaip ir dauguma kitų moterų, būčiau dirbusi, vyras taip pat darbuotųsi kokiame nors ofise, o ir vaikų būtumėme turėję daugiausia du.

Tačiau gyvenimas mums sudarė tokias aplinkybes, kuriose nebegalėjome likti tokie patys. Teko daug sužinoti ir išmokti. Nebegalėjome gyventi taip, kaip anksčiau, taip, kaip visi. Mes jau buvome kitokie. Vyrui teko ieškoti tokio uždarbio, kurio užtektų vaiko terapijai. Tuo pat metu jis turėjo šeimai skirti ženkliai daugiau laiko nei kiti tėvai. Iš pradžių bandėme leisti vaiką į darželį, bet galiausiai teko likti su juo namuose. Buvau priversta pažinti save ir suvokti, kodėl man taip sunku būti mama, būti su sūnumi. Mūsų antras sūnus negavo jokių skiepų ir nėjo į darželį. Trečiasis taip pat.

Po pirmojo gimdymo aš labiau įsigilinau į šį procesą – daug skaičiau ir taikiau gautas žinias gyvenime. Labai norėjau, kad trečiasis gimdymas praeitų be skausmo (o galvojau, kad taip būna tik knygose).

Nors tai mums atsiėjo labai brangiai, dėl sūnaus sveikatos pirmą kartą išvykome į Bali salą, į delfinų terapiją. Praleidome žiemą Azijoje taip pat sūnaus labui – kad jis galėtų mokytis poledinio plaukiojimo ir taip vystytų savo kvėpavimo sistemą bei sutvirtintų kūną. Nors su juo keliauti buvo nelengva, tai suteikė daug patirties ir mums, ir jam. Teko savo gyvenimą organizuoti taip, kaip reikėjo sūnaus sveikatai.

Dėl jo mes lankėmės įvairiuose stipriuose „praktikumuose“, juose dirbome su savo vaikystės patirtimi, kuri iš pradžių atrodė visiškai įprasta. Mums atrodė, kad viską darėme dėl jo, o po to suvokėme, kad tai svarbu ir mums patiems. Nuo to laiko mes ir toliau mokomės, tobulėjame, nors situacija ir pasikeitė.

Danilas mokyklos nelankė. Mes daug sužinojome apie mokymąsi namuose ir išvis suabejojome, ar jam reikalingas toks mokymas. Susipažinome su naujais žmonėmis, skaitėme kitokias knygas. Gyvenimas įgijo visai kitą prasmę – savo sūnaus dėka mes pradėjome galvoti.

Mūsų šeima tapo stipresnė. Mes susivienijome prieš sunkumus ir įveikėme juos kartu. Išmokome klausyti vienas kito ir kalbėtis. O tai būdavo taip sudėtinga! Aš buvau vienturtė, o mano vyras – jauniausias šeimoje. Mums abiems būdavo taip sudėtinga susitarti, tačiau Danilas mus sujungė, suvienijo.

Jei ne Danilas, nebūtume ieškoję Dievo, nebūtume pradėję melstis, lankytis šventyklose. Mes nebūtume tame matę prasmės – visi taip gyvena ir mes taip gyvename, pas visus tie patys sunkumai. Kam anksčiau laiko į kažką gilintis? O kai prieš tave atsiranda tokia užduotis, tokia problema, kaip be Dievo pagalbos su ja susitvarkyti? Niekaip.

Danas ir toliau mus moko. Autizmo jau neliko. Jis dar vejasi savo bendraamžius, bet jau bendrauja, vystosi, mokosi ir, svarbiausia, nori tai daryti – bendrauti ir mokytis. Supratome, kad autizmas nėra nuosprendis. Svarbiausia klausytis savo širdies, o ne gydytojų ir specialistų. Mokytis, klausytis širdies ir mylėti. Tikėti. Savo pavyzdžiu mes įkvėpėme ir kitus žmones.

Pavyzdžiui, vienas logopedas prisipažino mums: „Po susitikimo su Danu ir jumis aš patikėjau Dievu. Be jo toks stebuklas nebūtų įmanomas.“

Tiek daug mums suteikė vienas mažas vaikas! Pagaliau pajautėme vidinį dėkingumą Dievui už tai, kad mažylis atėjo pas mus būtent toks. Ypatingas. Jis iš tiesų mums ypatingas. Jis atnešė tokius pokyčius, kuriuos sunku nusakyti žodžiais. Tiesiog vienas mažas kūdikis.

Matėme daug šeimų su ypatingais vaikais. Skirtingo sudėtingumo situacijų. Yra šeimų, kurios išsiskyrė – vyrai išėjo, o moterys tapo ne tiesiog stiprios, o mega-stiprios. Dažnai vaikai, augantys tokiose šeimose, progresuoja itin silpnai, nors visa šeima deda tam milžiniškas pastangas. Viskas tik dėl to vaikučio, kitų vaikų nėra – tik jis ir mama. Ar turi tokie žmonės galimybę pastebėti problemose dovaną ir nerealizuotas galimybes?

Vis dėlto yra šeimos, kuriose gimsta ir kitokie vaikai. Nei tėtis, nei mama nebando iš karto padaryti jų normaliais. Jie bando suprasti. Suprasti ir gyventi su vaiku. Kartu. Dažniausiai tokios šeimos labai maloniai bendrauja, būna optimistiškos, tvirtos. Tėtis tokiose šeimose dalyvauja visur, kartais ant jo pečių sugula daugiau naštos nei ant mamos. O mamos gražios ir žydinčios. Bet, deja, tokių šeimų nedaug. Tai žmonės, išdrįsę išvynioti dovaną. Tai šeimos, suėmusios save į rankas ir žvilgtelėjusios, kas po įpakavimu. Jie nuolankiai pasitiko savo skausmą ir pasikeitė, transformavosi, nors ir skausmingai. Bet buvo verta.

Ši mano istorija – tik vienas pavyzdys. Panašių istorijų mano gyvenime buvo daug. Dabar aš jau galiu jas matyti, nors greičiausiai ne visas. Regiu savo vaikystę, kai mama viena turėjo išgyventi ir išmaitinti mane. Prisimenu, kaip visus metus mes su vyru negalėjome susilaukti antro vaiko. Niekada nepamiršiu, kad turėjau mokytis matematikos fakultete, kurios aš niekada nemėgau. Daug tokių dovanėlių, kurias dažnai bijodavau išvynioti arba išvis atmesdavau, įvertindama tik įpakavimą.

Jei nebūtume praradę savo turto Irkutske, niekada nebūtume persikraustę. Jei ne skolos, banditai, antstoliai, teismai… išvis seniausiai būtume išsiskyrę. Juk taip patogu pabėgti nuo visų problemų pas mamą. O jei mes būtume išsiskyrę, tai nebūtų nei šio straipsnio, nei šio tinklalapio.

Jei pirmuosius metus Sankt Peterburge nebūtume gyvenę itin sunkiai, niekada nebūtume pradėję klausytis įvairių paskaitų, nesidomėtume Vedų išmintimi. Juk prieš gaunant svarbias žinias visada reikia turėti galingą užtaisą viduje –skausmo, nusivylimo, liūdesio užtaisą.

Jei nebūtume surizikavę gyventi kelyje, taip ir nebūtų gimusi nė viena knyga. Knygos kažkodėl gimsta Bali saloje, o ne Peterburge. Niekada nebūtume pamatę tiek daug naujų kultūrų, nesugebėtume rasti kelio pas Dievą.

O kiek sunkumų kilo vyrui darbe, jo projektuose. Kiekvieną kartą atrodė, kad viskas – katastrofa. Kartais iki paskutinės akimirkos laikydavomės už to, kas kėlė skausmą, nepatogumą, kas nedavė nieko gero. Iš baimės. O iš tiesų tai visada būdavo žingsnis kažko naujo link. Paleidi, pergyveni savo baimę ir skausmą ir atveri kažką naujo.

Tiek daug mažų išbandymų, iš kurių būdavo net savotiškai įdomu ieškoti išeities. Nors kartais suimdavo neviltis, kad tai niekada neišbaigs ir viskas veltui. Mes planavome visai kitokį gyvenimą. O Dievas padarė kitaip.

Neseniai viena draugė man pasakė: „Tu išsirinkai tokį sunkų kelią!“ Aš nusišypsojau ir tariau jai: „Tikrai manai, kad aš visa tai pasirinkau pati? Išvis nesuprantu, kaip tai su manimi atsitiko.“

Aleksandras Chakimovas pasakojo apie tai, kaip vaikystėje jis buvo labai drovus ir netgi prie lentos negalėjo atsakinėti. Jis neištverdavo kelionių, nes pykindavo, užsupdavo visur ir visada. Ar galėjo toks žmogus pagalvoti, kad jo laukia Mokytojo ir pamokslininko kelias. Šimtai, tūkstančiai žmonių salėse, nuolatinės kelionės, mokiniai, traukiniai, lėktuvai… Štai tokią įdomią dovaną Dievas jam paruošė ir jis išgyveno sudėtingus pokyčius.

Viena mano draugė dirbo banko valdytoja. Viskas sekėsi neblogai, kol vieną dieną jos vyras įsipainiojo į neaiškią situaciją ir draugės reputacija buvo sugadinta, o karjera banke baigėsi. Iš pradžių ji buvo transe, jautė siaubą ir nekentė vyro. Po metų pasirodė, kad viskas įvyko netgi labai laiku. Ji nemėgo darbo banke, nuolat dirbdavo viršvalandžius ir, būdama vos 35-erių metų, buvo visai silpnos sveikatos su puokšte ligų. O dabar mezga. Sėdi visiškai sveika namuose ir mezga drabužius pagal užsakymus. Dar ir porą vaikų pagimdė, nes tol, kol dirbo banke, vis tam nerasdavo laiko. O kas būtų įvykę tada, jei ji taip ir neatleistų vyrui?

Tokių istorijų daugybė. Visi nutikimai nutinka ne šiaip sau. Jie turi prasmę, tik, deja, mes ne iš karto ją suvokiam. Šis pasaulis ypatingas. Taip, jame daug kančių. Bet suvokus, kad šios kančios mums atneša būtinus pokyčius, daug gilesnį suvokimą apie gyvenimą ir Dievą, pasistengus po šiuo įpakavimu pamatyti dovaną, daug kas pasikeičia. Viduje ir išorėje. Galima klausti, į ką mes susikoncentravę – į įpakavimą ar į pačią dovaną? Ar matome platesnį ir tolimesnį vaizdą, ar esame dėkingi?

Skaitau žmonių, kuriuos atleido iš darbo, istorijas ir suprantu, kad jiems pagaliau atsirado galimybė pradėti savo verslą (žinoma, galima buvo pradėti ir anksčiau). Istorijas apie tai, kaip etatų mažinimas leido susivokti, kad atėjo laikas vaikams. O kiek žmonių per krizę atrado save, kai nebelikdavo kitos išeities? Visa tai nuostabu. Štai jos – bet kokios krizės galimybės: asmeninės, šeimyninės, ekonominės.

Svarbiausia atsispirti nuo dugno ir staigiai išplaukti nepaspringus. Viskas priklauso nuo mūsų – kaip mes šiomis galimybėmis pasinaudosime. Ar išvis pasinaudosime.

Ištrauka iš Oglos Valyaevos knygos: „Moters sielos išgydymas“ (“Исцеление женской души“). Vertė Viktorija Raudė

http://www.valyaeva.ru/podarki-zavernutye-v-problemy/

Pasidalinkite su kitais!