Sąmonė, siela ir mokslas (IV dalis). Didžioji smegenų viltis

connection-647217_640

Pirmoji straipsnio dalis

Antroji straipsnio dalis

Trečioji straipsnio dalis

Didžioji smegenų viltis

Mums gali atrodyti juokingos Egiptiečių pastangos mumifikuotis, tačiau ar žinote, kad taip, kaip rusai išsaugojo Lenino kūną, o Kinijos vyriausybė – Mao Dzeduno lavoną, taip Vakarų mokslininkai užmarinavo Alberto Einšteino smegenis? Pilkoji jo smegenų masė buvo užmarinuota, nes šiuolaikiniai mokslininkai mano, kad visus atsakymus gaus tirdami smegenis. Tokiu būdu gyvosios esybės tyrimai tapo neuronų tyrimais.

Kanadietis chirurgas Dr. Wilderis Penfieldas, Nobelio premijos laureatas psichologijos ir medicinos srityse, atliko savotiškus sielos tyrimus, operuodamas žmonių smegenis. Elektriniu zondu jis stimuliuodavo smegenų žievės zonas, atsakingas už motoriką, taip bandydamas išskirti, kuri smegenų dalis atsakinga už kokią kūno dalį. Jam stimuliuojant tam tikrą smegenų žievės vietą imdavo kilti paciento ranka. W. Penfieldui paprašius paciento papasakoti, kaip jis jaučiasi, jis gaudavo atsakymą „mano ranka kyla“. Pacientas neigdavo, kad jis pats turi įtakos rankos judėjimui. Tada W. Penfieldas prašydavo paciento pajudinti ranką kita kryptimi. Ranka pajudėdavo ta kryptimi, kurią pacientas būdavo pasirinkęs.

Net ir pasitelkę pačius geriausius šiuolaikinių technologijų siūlomus prietaisus, mokslininkai niekada neaptiks to, kas priima sprendimą, kas suvokia, kad ne jis pasirinko pajudinti ranką, kai chirurgo zondas stimuliavo atitinkamas motorines smegenų žievės zonas. Lygiai taip joks mokslininkas nesugebės užfiksuoti veikėjo, priėmusio sprendimą pakelti ranką. Mokslininkai gali atrasti tą smegenų zoną, kurios dėka sprendimas yra įvykdomas, bet jie negali aptikti generuojančiojo mintį ir priimančiojo sprendimą. W. Penfieldui stimuliuojant žmogaus smegenis smilkinių zonoje pavyko sukelti praeities potyrių prasiveržimus, pilnus tikroviškų reginių, garsų ir kvapų. Berniukas girdėjo savo mamos, kalbančios su juo telefonu, balsą ir galėjo perpasakoti visą pokalbį; moteris atsidūrė savo virtuvėje ir girdėjo savo sūnų, dūkstantį lauke. Tačiau kiekvienu atveju, kai vykdavo eksperimentas, dalyvio būdavo paklausta, ar jis dalyvauja šiose scenose, o jis atsakydavo: „Ne, aš esu ant operacinio stalo ir stebiu šiuos reginius.“ Tad kur smegenyse yra šis stebėtojas?

Kai W. Penfieldas pradėjo šiuos eksperimentus, jis pamanė, kad jo atradimai atvers psichinį langą, pro kurį bus galima stebėti ir tirti sąmoningą esybę. Praėjus keturiems dešimtmečiams, W. Penfieldas padarė išvadą, kad neurologija šio reiškinio nepaaiškinsi – esybė yra kitokios prigimties. „Šios energijos forma yra skirtinga nuo neuroninio potencialo energijos (elektrocheminio aktyvumo), kuri keliauja aksonų (nervų) kanalais. Aš esu priverstas teigti, kad mūsų būtis gali būti paaiškinta remiantis dviem fundamentaliais elementais.“ Keletą dienų prieš savo mirtį jis pareiškė: „Smegenys yra kompiuteris… Tačiau jį programuoja kažkas, kas yra už jo ribų.“

Kitas Nobelio premijos laimėtojas Seras Johnas Ecclesas 1965 metais veikale Smegenys ir sąmoningo suvokimo vieningumas parašė: „Aš tikiu mistine savo egzistencijos priežastimi, netelpančia į jokius biologinius mano kūno (įskaitant smegenis) vystymosi procesų rėmus.“ Praėjus šešiolikai metų šis neurofiziologas viename interviu sakė: „Daugumoje šiuolaikinių mokslinių raštų apie evoliuciją jūs nerasite nieko apie protą ir sąmonę. Priimta manyti, kad išsivysčius smegenims šie dalykai atsiranda automatiškai. Bet argi tai atsakymas?“

Po daugiau nei keturiasdešimties tyrimo metų, Wilderis Penfieldas atsisakė savo tikėjimo smegenimis. Jis suprato, kad asmenybės paslapties priežastis slypi kitame fundamentaliame elemente, esančiame už materijos ribų. Savo karjeros pabaigoje Seras Johnas Ecclesas taip pat neslėpė savo galutinių išvadų. Savo 1985-ųjų metų knygoje Buvimo žmogumi stebuklas pateikęs savo viso gyvenimo darbo suvestinę, jis paskelbė, kad kiekvienas asmuo turi „dieviškai sukurtą psichiką“. Tačiau, žvelgiant iš žmonių, tikinčių smegenų galia, perspektyvos, galima pagalvoti, kad šiuos Nobelio Premijos laureatus senyvame amžiuje įveikė sentimentalumas. Užkietėjusių redukcionistų mokslininkų tarpe vis dar karaliauja „smegenų teorija“.

Dažnai eiliniai žmonės būna nustebinti išgirdę, kad mokslininkai, tikintys tik materija, be skrupulų vadina save materialistais. Kadangi šie išsilavinę specialistai yra visiškai įsitikinę, kad neegzistuoja nieko nematerialaus, jie nemato jokių neigiamų termino „materialistas“ aspektų. Ir netgi atvirkščiai, jie labai tuo didžiuojasi. Jie tiki, kad visa egzistencija yra sudaryta iš materijos, ir teigia, kad visata ir gyvybė – viskas, įskaitant ir taip vadinamą dvasinį mokslą – kilo iš materijoje vykstančių fizinių procesų. Tai atsitiktinumas, padedamas „gamtos dėsnių“, kurie irgi yra materijos apraiška. Materija yra visagalis kūrėjas.

Stengdamiesi pagrįsti savo įsitikinimą, kad gyvybė kyla iš materijos, kietakakčiai materialistai mokslininkai dabar atkakliau negu bet kada bando paaiškinti asmens ir sąmonės kilmę vien tik mechaniniais smegenyse vykstančiais procesais.

Neprilygstamasis DNR gigantas Francis Crickas stovi tokių šiuolaikinių išminčių būrio priešaky. Būdamas vienas iš DNR struktūros atradėjų, paskutiniuose savo darbuose pradėjęs tirti sąmonę, jis suteikė šiai tyrimų sričiai anksčiau nematyto prestižo ir svorio. Prityręs mokslininkas Crickas, nors jau beveik devyniasdešimties metų amžiaus, vis dar dirba kartu su jaunu vokiečiu vunderkindu Christofu Kochu. Kartu jie visam pasauliui skelbia svarbų savo atradimą, kad sąmonė atsiranda iš mūsų neuronų elektrinių virpesių.

Tokie užkietėję redukcionistai mokslininkai, kaip F. Crickas ir Ch. Kochas, viešai skelbia savo ryžtą sunaikinti bet kokius materializmo teorijoms alternatyvius paaiškinimus. Sąmonės mūšio lauke F. Crickas pasirodė „su fanfaromis“. Savo knygoje Stulbinanti hipotezė: Mokslinės sielos paieškos jis paskelbė: „Jūs, jūsų džiaugsmai ir liūdesys, jūsų atsiminimai ir troškimai, jūsų asmens tapatybės jausmas ir laisva valia, visa tai yra ne kas kita, kaip didžiulio nervų ląstelių būrio veiklos pasekmė. Kaip pasakė Lewiso Carrollo Alisa: „Jūs – ne kas kitas, kaip neuronų krūva.“

Įspūdinga bravūra. Tačiau nešališka analizė atskleidžia ką kita. Šiuolaikiniai medicinos pasiekimai tiriant žmogaus kūną vien tik analizuojant jo biocheminę sudėtį neduoda jokių rezultatų ir nepadeda sukurti gyvybės. Lygiai tokie pat nesėkmingi yra ir naujausi bandymai suprasti fizinį nervinės sistemos procesą. Smegenų mokslas vis dar neapčiuopė sąmonės. Kaip ir ankstesniais dešimtmečiais, kartojasi ta pati sena istorija: nė viena iš šiuolaikinio mokslo šakų neperkėlė mūsų per nykų tarpeklį, skiriantį fizinį aprašymą ir subjektyvią, sąmoningą tikrovę. Turime pripažinti, kad šiuolaikinių tyrimų debesys griaudi, tačiau lietaus neduoda. Kodėl?

Be to, ką mes išvis žinome apie smegenis ir asmenybę? Sakoma, kad neuronai yra vienintelės kūno ląstelės, kurios iš esmės nekinta. Žmogus išsaugo daugumą neuronų, susiformavusių vaisiaus išnešiojimo periodu, kone visą savo gyvenimą. Tačiau staiga netikėtai, 1998–aisiais, ši mokslinė dogma susvyravo ir sugriuvo. New York Times mokslinis žurnalistas pranešė:

„Daugelį metų neurobiologai buvo tvirtai įsitikinę, kad kai gyvūnas ar žmogus sulaukia brandaus amžiaus, jų žuvusios smegenų ląstelės nebeatsistato… Tačiau neseniai ši dogma buvo sugriauta eksperimentų, kuriuos ekspertai vadina stulbinančiais. Mokslininkai atrado, kad beždžionės nuolat gamina naujas smegenų ląsteles hipokampe, smegenų zonoje, atsakingoje už ilgalaikę atmintį. Be to, buvo pranešta, kad naujų ląstelių gamyba būna prislopinta, kai gyvūnai patiria didelį stresą. Ekspertai teigia neabejojantys, kad žmonės brandžiame amžiuje taip pat gamina naujas smegenų ląsteles.“

Šį atradimą padarė Princetono Universiteto daktarė Elizabetha Gould su savo kolegomis. Ji taip kalbėjo apie tradicijų barjerą, kurį jai teko pralaužti: „Žmonės buvo įsitikinę, kad tam, jog išsaugotų prisiminimus visam gyvenimui, reikalingos stabilios smegenys. Jei ląstelės nuolat miršta ir yra gaminamos naujos, tai kaip tai gali būti įmanoma?“ Rokfelerio Universiteto daktaras Arturo Alvarezas Buylla savo kolegoms pateikė teoriją, kad brandžios smegenys gali formuoti naujus neuronus. Tačiau jo teigimu: „Žmonės tai laikė fantazijomis“.

Paskutiniaisiais dvidešimtojo amžiaus mėnesiais mokslas pateikė daugiau staigmenų apie neuronus. Be to, kad buvo žinoma naujus neuronus kasdien pasirodant hipokampo srityje, buvo nustatyta, kad tūkstančiai šviežių neuronų kasdien papildo cerebrinės smegenų žievės sritį, išorinę smegenų dalį, atsakingą už intelekto funkcijas ir asmenybę.

„Mokslo bendruomenė gali lengvai patikėti žiniomis, kurias 50 procentų yra pasiruošusi priimti, bet ne kokiomis nors keistenybėmis“, – teigė Ericas R. Kandelis, įžymus Kolumbijos Universiteto neurologas: „tačiau čia mes esame tam pasiruošę.“

R. Kandelis palygino šio perversmą sukėlusio tyrimo įtaką mokslui su istoriko Thomaso Kuhno inspiruotais pokyčiais. E. R. Kandelio manymu, tokie tyrimai sugriaus svarbiausias mokslines teorijas ir atvers kelią naujam požiūriui.

Mokslininkai laikosi vieningos nuomonės, kad nors atradimas apie neuronus buvo padarytas tiriant beždžionės smegenis, jis pasiteisins ir žmonių atžvilgiu. Žmonės paprastai viskuo atitinka savo draugužius primatus. Tyrėjų komanda, suformuota iš Harvardo Universiteto, Salko Instituto ir Švedijos Sahlgrenska Universitetinės ligoninės mokslininkų, tęsia E. Gould darbą. Tik dabar, užuot darę netiesiogines išvadas apie žmogų iš gyvūnų smegenų tyrimų, mokslininkai jau atlieka eksperimentus su žmogaus smegenimis. Komanda žurnale Nature Medicine (Gamtos medicina) rašė: „Mūsų tyrimas parodo, kad ląstelės pradeda rastis žmogaus smegenyse ir kad žmogaus smegenys išlaiko sugebėjimą atsinaujinti visą gyvenimą.“

Žmonių neuronai pasirodė esą nepastovūs. Todėl pabandykime užduoti klausimą, ar gyvos būtybės sąmonė gali išgyventi be neuroninio įrenginio? Arba paklauskime kitaip: ar sąmonei išvis reikalinga neurologija? Žemiau pateikiame keletą atvejų iš Anglijos, parodančių, kiek mes išties nedaug išmanome.

Hidranencefalų [hidranencefalija yra galvos smegenų vandenė, tokia liga, – red. past.] medicininiai tyrimai buvo pradėti septintame–aštuntame praeito amžiaus dešimtmečiuose. Pirmieji rezultatai buvo paskelbti moksliniame žurnale Vystymosi medicina ir vaikų neurologija. Sheffieldo Universiteto neurologas Johnas Lorberis Anglijoje tyrė du vaikus, kurie vietoj smegenų turėjo vandenį. Jų kaukoles buvo galima peršviesti nestipria šviesa. Tačiau nors abu vaikai neturėjo jokios smegenų žievės, abiejų jų protinės funkcijos buvo normalios. Kaip tai įmanoma? Kaip jie galėjo išlaikyti savo asmenybę? Kaip išvis jie galėjo mąstyti?

Po nedidelio sąmyšio populiarioje mokslinėje spaudoje šis atradimas buvo užmirštas. Ar galimos išvados buvo per daug gąsdinančios, kad jas apsvarstytų mokslo visuomenė? Vis dėlto kol tradicinis smegenų mokslas vystėsi savo keliu toliau, žmonių be smegenų tyrimai toliau taip pat tyliai tęsėsi. Pasirodė daugiau tokių atvejų. Greitai J. Lorberas surinko bandomąją pacientų, turinčių didesnį nei 95 procentų smegenų masės trūkumą, grupę. Kitaip tariant, neperdėsime pasakę, kad jų kaukolės buvo tuščios. Kai kurie iš šių pacientų buvo labai neįgalūs, tačiau pusės jų intelekto koeficientas viršijo 100 balų.

Didžiausio iššūkio smegenų dogma sulaukė iš to paties Sheffieldo Universiteto. Puikus šio Universiteto studentas kartą nuėjo pas gydytoją. Gydytojas, pastebėjęs, kad jauno žmogaus galva buvo didesnė nei normali, vien iš smalsumo rekomendavo jį Johno Lorbero tyrimui. Įprastinė neurologo smegenų apžiūra pateikė pritrenkiančius rezultatus: būsimojo matematiko galvoje trūko vieno svarbaus dalyko.

Lorberas dokumentavo šį atvejį: „Jaunas šio universiteto studentas, kurio IQ yra 126, gavęs pirmos klasės garbės laipsnį matematikoje ir yra visiškai socialiai normalus, tačiau šis berniukas beveik neturi smegenų.“

Ir vis vien sąmonės atsiradimo iš smegenų idėjos šalininkai aklai laikosi savo. Jie tiki, kad, pagal neodarvinizmo dėsnius, išsivysčiusi pilka minkšta masė vienu savo evoliucijos momentu sukūrė „antrinį reiškinį“, vadinamą sąmone. Kitaip sakant, jei mes turime pakankamai sudėtingą materialią sistemą, joje atsiranda sąmonė – iš smegenų, o gal iš kompiuterio?

Tačiau kitaip manančių šiuolaikinių mokslininkų skaičius vis auga. Jie teigia, kad net tobulai ir detaliai ištyrę smegenis mes nesugebėsime atsakyti į fundamentalų klausimą: kaip smegenų masė sukuria sąmonę? Jų teigimu, analizuoti smegenų pažintinius procesus yra viena, tačiau visai kas kita yra pademonstruoti pavyzdžiu, kaip sąmonė kyla iš fizinio objekto.

Senovės Vedos gali mums padėti išsiaiškinti šiuos dalykus. Vedose pateikiama egzistencijos analizė išryškina mūsų šiuolaikinio mokslo kritinę situaciją. Tam, kad vakarietiška mokslo sistema išgyventų, reikia pirma pripažinti egzistuojant neįprastą vidinę problemą, o po to ją išspręsti. Problema ta, kad mokslas nežino, kaip paaiškinti tokio subjektyvaus dalyko, kaip sąmonė, atsiradimą iš grynai fizinės sistemos – iš smegenų ar panašiai.

Ar mes tikėsimės atsakymą atrasti elektrocheminiuose neuronų procesuose, ar subatominių dalelių pasaulyje, ar net stebuklinguose kvantiniuose laukuose, vis vien prieisime tą pačią aklavietę. O gal paskatindama mus atsakymo paieškoti kažkur kitur, senovinė Vedų išmintis padės sutaupyti tuos šimtmečius, kuriuos praleistume tamsoje, apgraibomis ieškodami kelio?

Standartinis šiuolaikinis redukcionistinis mokslas davė mums technologijas, pateikusias daugybę nuostabių įrodymų. Tačiau po mokslų „katedromis“ ir tyrimų „bažnyčiomis“ ima drebėti žemė. Verčiau atiduokime užtarnautą pripažinimą. Panašu, kad senovinis Vedų mokslas labai tiksliai numatė, kur yra vakarietiško mokslo, filosofijos ir religijos stipriai uždelsto žemės drebėjimo epicentras. Dabartinis mūsų žinių bagažas neleidžia pripažinti nefizinių reiškinių, kurie nėra sudaryti iš fizinių sudedamųjų dalių: atomų ir molekulių, dalelių ar bangų. Vedų teiginiuose, priešingai, dėl to nekyla jokių dvejonių.

Parengta pagal Devamrita Svamio knygą „Searching of Vedic India“

Pasidalinkite su kitais!