Darius Ražauskas. Kaip kovoti su žalingais įpročiais, kai esi vienas?

darna-p-19

Tai dažnas klausimas, kurį tenka išgirsti konsultuojant užsienio ar Lietuvos lietuvius. Būdami toli nuo gimtinės ar tiesiog neturėdami pakankamo artimųjų ar draugų palaikymo, daug žmonių patenka į pesimizmo ir depresijos spąstus. Tai dažniausiai slopinama pigiausiu ir greičiausiu būdu: alkoholiu ir kitomis priklausomybėmis. Bet tokia kova su stresu ar vienatve po truputį tik blogina žmogaus situaciją, nes žalingi įpročiai vis giliau įsiskverbia į pasamonę ir stiprėja. Kai pastebime, esame nuo ko nors rimtai priklausomi, dažnai jau būna per vėlu ir trūksta vidinių jėgų atsikratyti šių žalingų įpročių.

Ką daryti? Kaip išlipti iš šitos balos sausam?

Iš praktinės patirties galiu pasakyti, kad draudimų ar apribojimų kelias toli neveda. Daugelis žmonių, turinčių priklausomybę nuo narkotikų ar alkoholio, dažnai bando juos mesti savo valios pastangomis. Paprastai tai niekur neveda. Kodėl? Nes pasąmonėje jau susidarė „takelis“ arba „plokštelė“ (kaip tai vadina amerikiečių psichologijos mokyklų atstovai). Kai turim stiprų įprotį (arba psichologiškai teisingiau būtų sakyti „skonį“) kokiai nors veiklai, draudimai ir laikini proto apribojimai rezultatų nebeduoda.

Geras praktinis pavyzdys yra dietos. Kažkas turi priklausomybę prisikimšti vakare už visą dieną. O pagal mūsų virškinimo sistemą, vakarienė turėtų būti lengvas vegetariškas maistas (valgomas ne vėliau šeštos valandos vakaro). Dažniausiai streso kamuojamas žmogus „paguodos“ ieško būtent persivalgydamas vakare, nes tai – pasąmonės „plokštelė“, grojanti dar nuo kūdikystės. Kai esame maži ir turime problemų ar kai kas nors mums kelia stresą, pavyzdžiui, kai prisišlapiname į kelnes, tuomet garsiai šaukiam, išreikšdami savo nepasitenkinimą pasauliu ir didele neteisybe. Koks problemos sprendimas? Mama duoda maisto, t. y. savo krūtį. Ir taip keliasdešimt kartų iš eilės. Va, ir turime pirmą savo gyvenime neurolingvistinę programą. Turi problemų – užvalgyk! Nors, žiūrint moksliškai, tai – paskutinis dalykas, kurį reikia daryti esant stresui. Valgyti reikia tada, kai esam ramūs ir patenkinti, tada nepersivalgysim ir tinkamai suvirškinsim maistą.

Taigi, laikomės dietos, nes norim suplonėti. Kodėl sustorėjom? Nes šlamsčiam vakarais kaip drambliai! O kodėl taip darom? Taip malšinam stresą ir nepasitenkinimą savo nuobodžiu gyvenimu. Taigi problemos šaknis – mūsų stresas ir nepasitenkinimas. Kai badaujam, kas linksmiausia, susikaupia dar daugiau vidinio pasąmoninio streso. O kai galų gale nustojam laikytis dietos arba tiesiog „nušokam“ nuo jos, atsivalgom visą prarastą kiekį, nes „skaitliukas“ pasąmonėje yra užfiksavęs viską, ko norėjom, bet negavom. Išvada: save riboti tada, kai ko nors nori, bet sau neleidi, yra nepraktiška, nes poreikis pasąmonėje vis tiek kaupiasi. Tai ką tada daryti? Elgtis be ribų? Gerti ir vartoti viską, kai tik užsinori, juk kaupti poreikio tai negalima?

Ne. Savo problemos (priklausomybių) draudimais ir valios pastangomis neišspręsim. Reikia veikti protingai ir „iš esmės“. Pirma, reikia seną negatyvų „skonį“ pakeisti nauju, pozityviu. Gerbiamieji, mes kalbame apie skonių karą. Norit mesti gerti arba nustoti valgyti nesąmones vakare? Turit susirasti įdomią ir prasmingą veiklą su judesiu (TV pultelio mygtukų spaudinėjimas nesiskaito) vakarams. Tai austrų psichologijos krikštatėvio V. Franklo logoterapija. Kitaip sakant, reikia ne drausti sau bandeles ar buteliukus, o sugalvoti, ką prasmingo veikti vietoj to. „Prasminga“ reiškia tai, kad įdomu ir nesavanaudiška. Tyrimai ir praktika rodo, kad kai žmonės užsiima socialine, labdaringa ar dvasine veikla, jiems keisti save tampa žymiai lengviau. Todėl laisvalaikis turi būti skirtas ne vienaakiam guru, t. y. televizijos ar kompiuterio ekranui, o savęs keitimui.

Gerai, puikiai jus suprantu. Skamba žiauriai ir kažkaip nuobodžiai. Bet niekas šiame pasaulyje nevyksta paprastai ir greitai. Nemokamas sūris – tik spąstuose. Norit mesti kažką rimto? Teks rimtai keisti save. Susirasti naują įdomią socialinę, nesavanaudišką veiklą ir keisti pasaulėžiūrą. O tai reiškia skaityti! Ir skaityti ne bet ką, o knygas. Nes trumpi straipsniai ar televizorius nepadės perkoduoti smegenų. Nes kai mes matom mums jau nupieštą vaizdą, daugelis smegenų kanalų nebedirba ir nesiprogramuoja. Norime realių pokyčių? Reikia skaityti ilgas knygas. Dėmesio, ne bet kokius romanus, o tas knygas, kuriose yra logoterapijos elementai. Kitaip sakant, herojus yra savęs ir gyvenimo prasmės paieškų ir pažinimo kelyje. Daugelis mano klientų palankiai atsiliepia apie pasaulinės šlovės susilaukusią lietuvių kilmės rašytojo Radhanatha Svamio autobiografiją „Kelionė namo“ (The journey home). Ji išversta ir į lietuvių kalbą. Panašių knygų skaitymas ir aukštesnio skonio sukūrimas perprogramuojant smegenis nesavanaudiška veikla sukuria realias prielaidas be didelio streso ir vadinamojo abstinencijos periodo sugrįžti į normalią gyvenimo būseną. Taip, suprantu, kad tai nėra lengvas piliulės metodas ir daugelis jau geriau sutiktų pagulėti kokioje detoksikacijos klinikoje, kad tik pačiam nieko nereiktų daryti. Deja, šis pasaulis – tai ne lengvas pasivaikščiojimas. Jei užlipom ant grėblio, reiks išmokti žiūrėti po kojomis. Kad ir koks geras ir detalus būtų nosies bintavimas, jis nepadės išvengti ateities grėblių. Reikia žiūrėti po kojomis, t. y. susikurti arba atstatyti savo optimistišką psichiką, sugebančią gyventi dėl kitų, o ne tik dėl savęs. Tai ne trumpas kelias, bet praktikoje patikrintas. Nori būti laisvas? Paprasta! Kasdien skaityk ir padėk kitiems.

Darius Ražauskas. www.esujums.lt

Pasidalinkite su kitais!