Celibatas (VI). Celibatas šeimos žmonėms

pregnancy-792742_640

Anksčiau rašėme

Dvasinį gyvenimą praktikuojantiems ir siekiantiems tobulėti šeimos žmonėms celibatas, susilaikymas nuo lytinių santykių, nepaprastai svarbus.

Jeigu vyras laikosi celibato būdamas net šeimos žmogus (išskyrus, žinoma, lytinius santykius, skirtus susilaukti palikuonių), jis gali susilaukti sveikų, protingų, stiprių, gražių ir vardan kitų pasiaukojančių asmenybių.

Senovės Indijos asketai ir išminčiai labai skrupulingai sekdavo šiuo principu. Pirmiausia tam, kad asmeniniu pavyzdžiu pamokytų ir parodytų, kaip reikia gyventi šeimyninį gyvenimą. Taip jie pasitarnaudavo savo šaliai. Daugelis didžių rišių (išminčių) buvo vedę, bet jų gyvenimas nebuvo persmelktas aistros ir geismo. Todėl jų gyvenimas vadinosi grihastha, t. y. tai buvo žmonės, savo namus pavertę ašramu. Žodis ašramas reiškia vietą, kurioje žmonės užsiima dvasine praktika (tai šventykla ar vienuolynas). Pažvelgus giliau, ašramas – tai žmogaus gyvenimo būdas, tam tikra jo pakopa, kai siekiama užsiimti, dharma, t. y. atlikti savo aukščiausią, dvasinę pareigą. Šeimos žmogaus gyvenimas grihastha ašrame yra griežtas, sureguliuotas, nesavanaudiškas, paprastas ir švarus, kupinas labdaros, gerumo, kilnumo, tarnystės ir visų kitų gerųjų savybių.

Šeimos gyvenimas turėtų būti dviejų žmonių – dviejų komandos narių – bendras dvasinis tobulėjimas. Jeigu porai pavyksta gyventi brahmačarijos (skaistumo, atsižadėjimo) gyvenimą, jie gali susilaukti nuostabių palikuonių. Taisyklės nurodo, kad, norėdamas susilaukti atžalų, vyras gali apsilankyti pas žmoną kartą per mėnesį, tam tinkamu laiku. Visą kitą laiką, norėdamas išlaikyti brahmačariją, vyras turėtų jausti ir galvoti, kad žmona yra tarsi jo sesuo, o ne pasitenkinimo ar aistrų objektas. Ši idėja gali padėti išlaikyti švarą ir išvystyti stiprią meilę bei prisirišimą tarp vyro ir žmonos.

Vyrui su žmona derėtų kalbėtis dvasinėmis ir su tuo susijusiomis temomis. Jei žmona susilaukia vaiko, tuomet vyras turėtų pradėti apie ją mąstyti tarsi apie motiną, nes sūnus yra vyro energijos pratęsimas. Taip pasikeičia mąstymo paradigma. Vyras ir toliau turi vengti galvoti apie savo žmoną kaip apie aistrų tenkinimo objektą. Tai padeda išlaikyti bendrą skaistą ir švarą. Tokia ir yra didžioji sadhana (regulos principas) šeimos žmogui.

Gera žmona – tarsi brangakmenis, Dievo materializuota malonė. Harmonija kiekviename poros gyvenimo žingsnyje yra tikra Viešpaties dovana. Abu partneriai vienas kitam turi būti tikras ramstis kiekvienu gyvenime iškilusiu klausimu ar susidūrus su problemomis. Vedybinis gyvenimas gali būti saugus prieglobstis šiame kelyje – kelyje namo, atgal pas Dievą. Todėl tikra šeimos vienybė įmanoma tik šeimą kuriant dvasiniu pagrindu, kai abu partneriai supranta gyvenimo tikslą, svarbą ir esmę – savęs ir Dievo realizaciją.

Alfredas Juras

Pasidalinkite su kitais!