Būti laiminga ar (ir) gelbėti pasaulį? (II dalis). Rašymo privalumai ir pusryčių magija

writing-923882_640

Iškeliavau. Pamenate, pasiėmiau kelias laisvas dienas nuo gyvenimo, kad ir kaip tai keistai beskambėtų, ir iškeliavau. Šį kartą net kaltės jausmas nespėjo sugroti savo elegijos, pavadintos „Kaip tu galėjai?“ Na žinote, tą, kur pagrindinis veikėjas – Perdėtas Atsakomybės Jausmas – blaškosi pasimetęs, nes įsivaizduoja, kad be jo darbe visi bankrutuos, namai sugrius, o visų susijusių žmonių gyvenimai bus sunaikinti amžiams. Šįkart jo graudi istorija liko neišklausyta.

Viešbučio kambaryje pasidėjau daiktus, atsisėdau ant lovos ir sustingau – aplink viešpatavo tyla. Pasidarė baugu: tai ką, aš dabar taip kelias dienas ir gyvensiu? Viena, be televizoriaus, radijo, kompiuterio ir telefono? Vis dėlto nutariau daugiau savęs negąsdinti ir, pirmiausia, užsirašiau į kelis masažo seansus, kad pagreitintu būdu nors kiek atpalaiduočiau kūną iš susikaupusios įtampos. Taip, taip, jūs nesuklydote, netgi mano atsipalaidavimas vykdavo pagreitintai, kad kuo greičiau, su mažiausiomis laiko sąnaudomis, pasiekčiau rezultatą. Kilo didelė pagunda atostogauti įprastu ritmu – bėgte: lekiantys pro akis neįprasti svečių šalių vaizdai, gausiose ekskursijose dedamos varnelės „ten buvau“, pertraukų tarp ekskursijų metu tikrinamas darbo paštas, o ramesnius pagulėjimus prie baseino praturtinantis vietinis all inclusive pasirinkimas iš baro. Ir, žinoma, kai tik kažkuriuo metu iš tikrųjų atsipalaiduoji ir užsimanai tiesiog pasimėgauti kitos šalies oru, būtinai tą dieną laukia lėktuvas atgal namo.

Vis dėlto šį kartą spėjau save sustabdyti ir suvokti, kad dabar atostogauju būtent nuo tokio gyvenimo. Taigi, po pirmų masažo seansų grįžau į kambarį, pasiėmiau tušinuką, lapą popieriaus ir pradėjau rašyti. Tas dienas aš daug rašiau. Rašiau savo norus, braukiau juos suprasdama, kad jie ne mano, ir vėl rašiau. Pertraukomis tarp rašymų vaikštinėjau po parkus, skaičiau poeziją, piešiau, o po to vėl rašydavau.

Kodėl rašiau? Atvykau į Druskininkus pakalbėti su savimi, o be rašymo joks normalus pokalbis su savo neramiu protu, mano giliu įsitikinimu, negali įvykti. Tai, kas vyksta mūsų galvose, tikra maišalynė. Kasdien mus aplanko apie 60 000 minčių. Jei atkreiptumėte dėmesį į savo minčių srautą, tekstas būtų daugmaž toks: „Kaip man padaryti šį darbą, kai tiek… palauk, namie, atrodo, užrakinau duris… ech, mano namiškiai vėl nesutvarkė kambario, kodėl jie manęs neklau… kodėl man taip nesiseka, gal… oi, palauk, šįvakar su drauge susitinku, ką mes ten tarėmės?..“ ir t. t.

Savo galvoje mes, atrodo, viską žinome ir suprantame, su visais esame viską aptarę ir apie save viską žinome. Deja, realiame gyvenime bendraudami su kitais mes dažnai vieni kitų nesuprantame, o kartais ir patys pasakome ką nors tokio, ko visai iš savęs nesitikėjome. O ką duoda rašymas? Rašymas – tai pagarbus pokalbis su savimi. Kai rašai, normalu, kad pradėjęs sakinį turi jį ir užbaigti. Kai rašai kelis sakinius, įprasta, kad turi būti minties pradžia, dėstymas ir pabaiga. Jei rašydamas užduodi sau klausimą, paprastai bandai į jį atsakyti ar bent ieškai priežasčių, kodėl nepavyksta rasti atsakymo. Rašant didėja susitelkimas į save ir savo vidų. Galvoje lakstančioms mintims visų šių taisyklių nelieka. Dažnai nelieka ir pokalbio prasmės.

Filosofas Jurgis Dieliautas poetinį mąstymą palygino su mažu ežiuku, keliaujančiu šalia autostrados, kurioje mūsų mintys gena viena kitą lyg kažkur vėluojantys automobiliai. O juk mokėti ramiai stebėti pasaulį – tai ne tik poeto išimtinė teisė. Ištraukti save iš žiurkių rato ir ramiai pažvelgti į viską iš šalies svarbu kiekvienam trokštančiam ramybės žmogui. Paklausite, kodėl? Turiu klausimą ir jums: o kam jums GPS? Tiesiog važiuokite su srautu.

Rašymas ir savęs stebėjimas iš šalies suteikė labai įdomių ir gilių patirčių, kurių viena ypač įsirėžė į atmintį – pusryčiai viešbutyje. Ryte nusileidau į restoraną ir nuo gausaus švediško stalo į lėkštę įsidėjau pačios paprasčiausios avižinių dribsnių košės. Nesu košių mėgėja, tačiau tąkart ji mane tiesiog sužavėjo. Aš mėgavausi pusryčiais ir buvau „čia ir dabar“, niekur neskubėjau, tuo metu nieko neplanavau, galvoje buvo ramybė ir aš tiesiog valgiau. Valgiau ir jaučiau kiekvieną kąsnį. Man atrodė, kad aš gyvenime nesu valgiusi skanesnio maisto. Nei aštuonių gurmaniškų, išskirtinių patiekalų pietūs laive, nei iškilminga vakarienė Pietų Afrikos sostinės Keiptauno Rotušėje, nei visų kitų restoranų „komplimentai“ nesukėlė tiek emocijų ir skonio pajautimo, kiek ta paprasta košė… Praėjus daugiau kaip metams, skaitydama vienuolio Thich Nhat Hanho knygą „Gyvasis Buda, gyvasis Kristus“, aš vėl prisiminiau tą košę ir suvokiau, kas tai yra budrus (sąmoningas) valgymas, kurį jis taip švelniai aprašė. Pasidalinsiu citata iš šios knygos, kurią labai dažnai prisimenu sėsdama prie stalo: „Mes visą laiką geriame ir valgome, tačiau dažniausiai pasisotiname tik savo rūpesčiais, nerimu, užmačiomis ir mintimis. Nei mes iš tikrųjų valgome savo duoną, nei iš tikrųjų geriame gėrimą. Jeigu leistume sau jautriai palytėti duoną, atgimtume – todėl, kad duona pati yra gyvenimas. Kai valgome duoną, jausdami ją paliečiame saulę, debesis, žemę ir visą visatą.“

Įsivaizduojate, kas būtų jei visada valgytume tyloje, susikaupę, su pagarba maistui ir sąmoningumu – iš kur tas maistas atėjo ir ką su savimi atnešė? Nereiktų ir numirti, kad pasijaustum lyg rojuje.

Tos kelios dienos davė man pirmą impulsą visiems vėliau vykusiems gyvenimo pokyčiams. Svarbiausia, ką aš padariau, tai kai kur apgraibomis, kai kur labai aiškiai ir konkrečiai susirašiau, ko ir kodėl iš tikrųjų noriu. Vėliau, perskaičiusi visa tai dar kartą, pastebėjau, kad vienas noras įvairiomis formomis kartojosi ir buvo labai aiškiai transliuojamas šiuose užrašuose: „aš esu laiminga, mylinti ir mylima moteris“. O stovėjimas autostrados šalikelėje leido pajausti, kur ta laimė gali būti.

Grįžusi į įprastą gyvenimą lipau į savo karuselę ir net nenutuokiau, kokie pokyčiai manęs laukia. O jie laukė rimti, nes norai turi vieną įdomią ypatybę – jie pildosi. Visi mano norai pradėjo pildytis su pilna jėga.

Viktorija Raudė
Lyderių mentorė ir projekto Vedosmoterims.lt įkūrėja. Tinklaraštis: spausti čia.

Pasidalinkite su kitais!