Būk savimi! G. Bagdonienė: „Dalis žmonių gyvena pačių susikurtuose kalėjimuose“

giedre-bagdoniene-5943ca32f01fc

Sveiki, esu Giedrė Bagdonienė – žmona, mama. Kai kurie žmonės mane vadina veido jogos trenere, kiti – tvarkos specialiste arba tiesiog tvarkos maniake. Kartais sulaukiu komentarų, jog reikia turėti drąsos tam, kad imtum ir iškeistum teisininkės profesiją į veido jogos užsiėmimų ir keistų seminarų apie namų reikalus ir jų tvarkymą vedimą. Pokyčiai, kardinalus savo veiklos, gyvenamosios vietos ar netgi fizinio kūno keitimas mūsų visuomenėje dažnai sulaukia nuostabos ir daugybės klausimų.

Svarbu suvokti tikruosius troškimus

Tikiu, kad tinkamu metu nuoširdžiai užduotas klausimas gali pakeisti mano ir kitų žmonių gyvenimus. „Ko jūs šią akimirką labiausiai norite? Ką darytumėte, jei neprivalėtumėte dirbti dėl pinigų? Dėl ko jums verta gyventi?“ – tai klausimai, galintys pažadinti mus iš nesąmoningo, automatiško gyvenimo, apatijos, ir parodyti tai, kas iš tiesų svarbu ir prasminga: tikruosius troškimus, drąsiausias svajones, norimą gyvenimo scenarijų ir esminį, tikrąjį, mūsų pačių vaidmenį jame. Net ir patyliukais, nedrąsiai, kad ir tik pačiam sau pripažinta tiesa išlaisvina didį herojų, įkalintą po devyniais užraktais giliai požemiuose. Šis didvyris tikrai turi pakankamai tikėjimo, ugnies ir drąsos tikriems žygdarbiams, skirtiems išgelbėti pirmiausia jį patį iš jo sielą įkalinusio kalėjimo. Žmogus, kalbantis apie tai, kas jam iš tiesų svarbu, iškelia į dienos šviesą savo pašaukimą ir pasipuošia didybės, unikalumo, pagarbos aura.

Net ir patyliukais, nedrąsiai, kad ir tik pačiam sau pripažinta tiesa išlaisvina didį herojų, įkalintą po devyniais užraktais giliai požemiuose.

Vienu gyvenimo metu mano profesinis kelias davė galimybę iš arčiau stebėti realiame kalėjime, pataisos įstaigose, už ne itin gražius darbus įkalintus ir gyvenimą pro grotas bei spygliuotas tvoras stebinčius herojus. Todėl turiu teisę pasakyti štai tokią nuolatiniais asmeniniais žmonių stebėjimais paremtą išvadą: didžioji dalis laisvai gatvėse vaikščiojančių piliečių gyvena iš esmės tokiuose pačiuose, tik savo pačių susikurtuose (o kai kada ir netgi griežtesnio, negailestingesnio režimo), kalėjimuose. Juose netoleruojama, dažnai net baudžiama saviraiškos, žodžio, kūrybos, pokyčių, iniciatyvos ir netgi paprasčiausia judėjimo laisvė. Šiame kalėjime nuolat nurodinėja, taisykles diktuoja, žmones gąsdina ir baudžia, jų pasauliui įtaką daro visažinis protas.

Kaip savo noru patenkame į kalėjimą?

Į kalėjimą mus uždaro mūsų pačių laisva valia priimti sprendimai, dažnai pakuždėti saugumo ir kontrolės trūkumo, noro gauti viso pasaulio pritarimą. Išgyvenami nemalonūs jausmai veda į įsipareigojimus varginančioms paskoloms, verčia siekti kuo didesnių žemiškų komfortų, prisirišti prie nuolatinės gyvenamosios vietos ir iliuzijos, kad gerai apmokamas darbas suteiks amžiną saugumo jausmą.

Siekdami pritapti, neišsiskirti, būti priimti kitų, imame ir išsižadame savęs – unikalių, savitų, nuoširdžių, atvirų, bebaimių autentiško gyvenimo kelio herojų. Pokyčių baimė tokia didelė ir užvaldanti, kad nebeleidžiame sau net apsvarstyti galimybės išsikraustyti į kitus namus ar iš esmės įvertinti namų aplinką ir juose gyvenančius daiktus, naujus santykius, trokštamą veiklą, kitą profesiją… Kai kuriuose kalėjimuose apskritai draudžiama svajoti!

Grigorij Bataščiuk nuotr. / Giedrė Bagdonienė. 15min.lt

Drąsa pasirinkti ir nuspręsti

Būti savimi reikia daug drąsos, nes tada, kai nusprendžiame bet kokia kaina būti savimi, atveriame kelią didelių gyvenimo pokyčių galimybėms – progai iš esmės keistis įprastai aplinkai, draugams, jų ir kitų žmonių nuomonei apie mus.

Drąsos poreikis yra proporcingai lygus naujų vaidmenų, kuriuos sau sukuriame, sureikšminimui. Kitaip tariant, drąsa priklauso nuo to, kiek įtikinamai pavyko savo vaidmenimis priversti patikėti kitus – pačius artimiausius ir brangiausius žmones, kurie iki šiol buvo įpratę mus matyti jiems patinkančiuose vaidmenyse.

Siekdami pritapti, neišsiskirti, būti priimti kitų, imame ir išsižadame savęs – unikalių, savitų, nuoširdžių, atvirų.

Vis keliu sau klausimą, ar tikrai galiu būti naudinga ir nuoširdžiai pasitarnauti šiam pasauliui, jei apsimetinėju tuo, kuo nesu, jei sąmoningai priimu ir pati patikiu vaidmeniu, patogiu mano aplinkai, bet karčiu ir varginančiu man pačiai?

Iš tiesų sunkiausia ir daug daugiau pastangų reikia nebūnant savimi, mokantis vaidinti gyvenimo spektaklyje taip profesionaliai, kad net patys artimiausi žmonės nesuabejotų, o ir aš pati galiausiai pamirščiau, kas aš ir ko iš tikrųjų noriu…

Ką man reiškia būti savimi?

Koks būtų mūsų pasaulis be tobulai suorganizuoto teatro ir vaidmenų, su kuriais patys nesuprasdami imame ir susitapatiname gyvenimo kelionėje? Kaip iš tiesų turėčiau atsakyti į klausimą „kas aš?“ Kurį iš „aš“ variantų pasirinkti?

Man būti savimi pirmiausia reiškia pripažinti pačiai sau tai, kas man labai svarbu, tai, ko aš iš tiesų noriu – be pasiteisinimų ir bandymo išsisukinėti. Būti savimi – tai pripažinti ir tai, ko tikrai nenoriu. Nebenoriu būti teisininke, nebenoriu visos dienos skirti darbams, kuriuose nesugebu įžvelgti prasmės, nenoriu turėti tik 28 dienas per metus poilsiui su šeima, nenoriu apsimetinėti, kad trokštu palaikyti draugystę su žmonėmis, su kuriais nesieja nuoširdus santykis… Noriu tokios draugystės, kuri mane įkvepia ir pripildo, veiklos, kuri man atrodo prasminga, kuri mane puošia ir priverčia spindėti akis, noriu būti laisva planuoti darbus pagal savo prioritetus, noriu turėti kuo daugiau laiko šeimai, noriu būti savimi – kai kada ramia ir atsipalaidavusia, o kai noriu kitaip – pašėlusia mama, atvira drauge arba lektore, seminaruose kalbančia iš širdies.

Žinote, kas būdinga žmonėms, esantiems savimi? Jie įgyvendina keisčiausias savo svajones harmoningai, lengvai ir su džiaugsmu. Su jais širdingai malonu būti, pas juos norisi svečiuotis, jie labai nuoširdūs, išmintingi, turtingi patirtimi, drąsūs kalbėti apie savo jausmus.

Nebenoriu būti teisininke, nebenoriu visos dienos skirti darbams, kuriuose nesugebu įžvelgti prasmės, nenoriu turėti tik 28 dienas per metus poilsiui su šeima, nenoriu apsimetinėti…

Žaviuosi ir didžiuojuosi, kad savo aplinkoje turiu tiesoje su savimi gyvenančių, drąsiai savo tikslų siekiančių žmonių, kurie, pavyzdžiui, išdrįsta medicinos mokslus, kuriems paskyrė daug brangaus laiko ir energijos, ir darbą, suteikusį patogų gyvenimą, iškeisti į smulkų verslą ir namus kažkur ant ežero kranto. Žaviuosi draugų gebėjimu paleisti tai, kas buvo kurta ilgus metus, ir viešai pripažinti, kad širdis šaukia judėti į ramybę, mokymąsi ir keliones po pasaulį. Žaviuosi draugais, kurie taip myli Žemę, kad atsisako įprasto komforto ir savo rankomis suka šeimos lizdą iš molio ir šiaudų, nepaisydami kritikos ir aplinkos pasipriešinimo. Žaviuosi žmonėmis, kurie pasirenka bet kokia kaina būti savimi ir gyventi taip, kaip šią akimirką tyliai šnabžda jų širdies balsas, o ne garsiai nurodinėjantis protas.

Ką jums reiškia būti savimi bet kokia kaina?

Aš linkiu jums laimės!

 

Efektyvaus namų tvarkymo konsultantė, tvarkos maniakė Giedrė Bagdonienė

Straipsnio ir nuotraukų šaltinis: 15min.lt

Nuotraukų autorius Grigorij Bataščiuk

Redagavo Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!