J. Brėdikis: Kas yra dvasingumas?

buddha-649056_1280

Carl Sagan:

,,Mokslas ne tik yra suderinamas su dvasingumu. Jis yra pagrindinė dvasingumo versmė. “

Andrejus Sacharovas, fizikas:

„Aš negaliu įsivaizduoti Visatos ir žmogaus gyvenimo be kažkokio prasmingo prado, be dvasinės „šilumos“ šaltinio, esančio virš materijos ir jos įstatymų.“

Spartus gyvenimo bėgimas, kasdieniai darbai ir rūpesčiai dažnam užgožia net svarbiausias būties problemas – nebemąstome, kodėl iš viso esame šioje Žemėje, kokia gyvenimo prasmė ir tikslas, kas tai yra dvasingumas ir dvasinės vertybės. Nilas Donaldas Valsas (Neale Donald Walsch) tiksliai apibūdino tokius žmones: jie nesąmoningai, lyg somnambulai, eina per gyvenimą, tačiau nemato, kas yra aukščiau.

Mane kažkas nejučia traukė ar stūmė į aukštesnę pakopą. Tarsi psichologo A. Maslovo (A. Maslow) poreikių piramidėje. Piramidę sudaro penkios pakopos nuo žemiausios aukštyn: pirmoji pakopa – pagrindiniai fiziologiniai poreikiai; antroji — saugumas; trečioji — socialiniai santykiai (priklausomybė ir meilė); ketvirtoji – socialinis pripažinimas, o penktoji – saviraiška (transcendencija).

Ne kartą savęs klausiau, kokį žmogų reikėtų laikyti dvasingu? Šis žodis, suprantama, susijęs su „dvasios“ sąvoka. Lotynų kalboje dvasia įvardijama kaip spiritus – dvelksmas, alsavimas. Žodynuose dvasia pristatoma kaip įvairialypė sąvoka, skirtinga kasdienėje buityje, įvairiose religijose, filosofijoje, mitologijoje ir kitose srityse. Daugelyje kalbų šis žodis siejamas su kvėpavimu, drauge – ir su gyvybe. Dvasia yra tai, kas skiria gyvą kūną nuo negyvo: žmogui mirus dvasios nebelieka.

Dvasia, kaip tam tikra filosofinė kategorija, tapatinama su idealybe ir yra priešinga materialumui. Tačiau daug kas neskiria dvasios nuo sielos. Kas „gyvena” žmoguje – siela ar dvasia? Tai painu. Kai kurie netgi siūlo sakyti, kad žmoguje yra ne dvasia ir siela, bet dvasinė siela. Geras vedų žinovas Aurelijus Piešinas sielos ir dvasios skirtumą aiškina pateikdamas tokį palyginimą: jei elektros lemputę įsivaizduotume kaip sielą, tai jos skleidžiama šviesa būtų dvasia. Kitaip tariant, dvasia – sielos egzistencijos išraiška.

Krikščionims daugiau ar mažiau aišku (Šv.Rašto dėka), kas yra Šventoji Dvasia, kas yra Trejybė, arba kad viskas – Dievas Tėvas, jo Sūnus ir šv. Dvasia – yra Dievas. Minima Amžinoji Dvasia, kuri esanti visko pradžia ir pabaiga. Ji reiškiasi ir išorėje, ir mūsų viduje.

Kasdieniniame gyvenime taip pat aptinkame dvasios sąvoką išreiškiančių posakių: „šneka, dvasią gaudydamas“, „šaltis dvasią ima“, „vos atgauna dvasią“, „taip dvokia, kad net dvasią traukia“, „be dvasios parkrito“, „paskutinę dvasią išleido“, „tvirta dvasia išgelbsti silpną kūną“, „dvasios skurdžius“. Apie žmogų įprasta sakyti „tvirtos dvasios žmogus“, arba priešingai – „šiaudadūšis“. Netgi nuotaiką išreiškia su dvasia susiję apibūdinimai: „pakilios dvasios“, „vaikšto kaip dvasia be vietos“ ir pan.

Dvasios sąvoka nėra vienodai ir griežtai apibrėžta, kaip ir pati dvasia. Anksčiau psichikos sutrikimai vadinti dvasios ligomis. Nesu tikras, bet, matyt, liaudies dvasingumą rodo lietuviams (ir slavams) būdingas pasakymas, kai neradus nieko namuose, sakoma „nėra nė dūšios“. Tuo tarpu anglų kalba sakoma „nobody“ – „net kūno nėra“.

Ilgą laiką nesusimąstydavau, kas yra siela. Kai prieš gerą dešimtmetį viešėjau Indijoje, o mano bičiulis Partapas Čauhanas (Partap Chauhan) aiškino, kad žmogus yra siela, o ne kūnas, ilgai to suvokimo nenorėjau priimti. Iš tikrųjų, juk nesakome „aš esu kūnas“, o „mano kūnas, mano galva, mano namas, mano batas…“ Vėliau į mano rankas pateko knyga apie tai, kad kūnas tėra sielos buveinė. Kūnas tėra sielos įrankis, kurį priverčia dirbti protas. Darymas yra kūno veikla, buvimas – sielos. Jai rūpi tik tai, kuo esate, kai ką nors darote.

Gal Vydūnas man padėjo suvokti, kad yra trys žmogaus pradai – kūnas, protas ir siela, o svarbiausia, kad jie derėtų vienas su kitu ir su gamta. Man priimtina nuostata, kad mūsų sielos yra Didžiosios Visatos sielos dalis, kad siela yra tai, kas sukūrė mane pradėjimo pradžioje, kad ji yra nemirtinga ir neišnyks man mirus, nes tikiu reinkarnacija. Dvasia duota gimimo metu, ir ji paliks kūną su paskutiniuoju iškvėpimu. Jaučiu, kad mane nuolat globoja kažkokia aukštesnioji dvasia, ir esu jai už tai dėkingas.

Dvasingumas žodynuose apibūdinamas kaip aukščiausia, nemateriali realybė, kuria siekiama suvokti būties prasmę. Žmogus dvasingesnis, jei sugeba pakilti aukščiau įvairių priklausomybių. Kuo žmogus dvasingesnis, tuo jo virpesių dažniai aukštesni ir jam lengviau pasiekiamas Visatos energijos informacinis laukas. Stiprios dvasios žmogus, anot Leonardo Pablo Giuterio (Leonardo Pablo Gutter), – tai asmenybė, gebanti valdyti savo dvasinę energiją. Toks gebėjimas atsiskleidžia kritinėse gyvenimo situacijose, kurios tampa tarsi lakmuso popierėliu dvasinei žmogaus būsenai įvertinti. Tokioms situacijoms reikėtų priskirti ir susidūrimą su mirtimi. F. Bekonas (F. Becon) sakė: „Atkreipkite dėmesį, kaip menkai mirties priartėjimas veikia stiprios dvasios žmones, nes kiekvienas jų iki galo išlieka savimi.“

Mane žavi ramus Indijos gyventojų požiūris į mirtį. Tokį jų vertinimą galėtų paaiškinti tikėjimas reinkarnacija, tikėjimas, kad žmogus yra siela, kuri jau ne kartą gyveno Žemėje ir vėl įsikūnys, kol, pagal hinduizmo filosofiją, neliks blogos karmos, o siela pasiliks dausose. Man žinomi keli neabejotini reinkarnacijos faktai, todėl tikiu tuo. Mirtį vertinant kaip perėjimą iš vieno pasaulio į kitą, kaip virsmą, atsiranda gyvenimo prasmė ir noras išgyventi gyvenimą iki galo, džiaugtis kiekviena diena.

 

Jurgis Brėdikis

Pasidalinkite su kitais!