Bittu Malickas: gyvenimas yra nuostabi dovana

5860245743_a66457f74f_b

Penktadienio popietė. Keliaujame į susitikimą su Bittu Malicku. Truputį pasiklystame, tenka grįžti nemažą kelio galiuką pėstute. Vilnius švyti saule ir pavasariu. Ore tvyranti nuotaika primena Vrindavaną – nedidelį miestelį Indijoje, garsėjantį tūkstančiais šventyklų, apipintą legendomis ir piligrimų pramintais takeliais. Atrodytų, ir mes einame smėlėtais takais palei Jamuną, tykią šventąją upę. Jos vandenys nuneša mus į salę, kur Bittu Malickas kaip tik repetuoja prieš koncertą. Truputį palaukiame ir išvystame nuoširdžią jo šypseną: „Radhe Radhe! Vrindavane, kur aš užaugau, daug džiaugsmo – радость (Rusiškas žodis „džiaugsmas“ turi sąskambį su „Radhe“, čia ir toliau aut. past.) – todėl visi sveikinasi Radhe Radhe!“ Su Bittu, atlikėju, atstovaujančiu tryliktąją muzikantų šeimos kartą, kalbamės lietuviškai, angliškai, rusiškai ir netgi sanskritu. Iki juoko ir ašarų. Apie viską: muziką, Dievą, žmones ir gyvenimą. Štai kodėl nedrįsome interviu trumpinti. Jūsų, mieli skaitytojai, džiaugsmui siūlome šį saldų it medus pokalbį tokį, koks jis ir buvo.

Bittu, ką norėtumėte apie save papasakoti Balarama.lt skaitytojams?

Sveiki, mano vardas Bittu Malickas. Esu kilęs iš muzikantų šeimos. Mano senelis Panditas Viduras Malickas ir tėtis Anandas Malickas yra žymūs klasikinės indiškos muzikos atlikėjai. Man labai pasisekė, kad gimiau tokioje šeimoje, nes muzika leidžia bet kur įžiebti meilės atmosferą. Šiandien pasirodysiu čia, Vilniuje, kartu su savo broliu Amitu.

Nemažai keliaujate po visą Europą, tačiau į Lietuvą užsukote pirmą kartą. Kokie jūsų įspūdžiai?

Taip, pirmą kartą esu Lietuvoje. Jau prieš porą metų norėjau čia atvažiuoti, todėl labai džiaugiuosi, kad pagaliau pavyko. Man tikrai labai patinka Lietuvoje, Vilniuje! Stebėjau miestą šias kelias viešnagės dienas. Vilnius – labai shanti, ramus, miestas. Vakar atvykęs mano brolis pasakė lygiai tą patį: atmosfera čia labai rami ir taiki. Visas pasaulis turėtų būti toks, shanti, nes tik ramybės supamas protas gali tinkamai veikti.

Ramybė, džiaugsmas – tai Vrindavane, jūsų gimtajame mieste, tvyranti atmosfera. Atrodo, tarsi pats vežatės ją visur, kur tik keliaujate, ir dalijatės su kitais. Kaip manote, kodėl Vakarų pasauliui, žmogui reikia šios žinutės apie shanti, ramybę, apie meilę ir Dievą?

O, šiems žmonėms tikrai to reikia… nes jie to neturi. (Juokiasi) Labai sunku taip gyventi. Žinoma, dabar vis daugiau žmonių apie tai kalba: ISKCONo nariai, įvairūs maharadžai*, pavyzdžiui: Radhanatha Svamis, Bhakti Vijnana Gosvamis, žymus lektorius O. G. Torsunovas, Rami Blecktas. Jie jaučia, kaip žmonėms sunku, todėl dalijasi žiniomis apie tai. Štai kodėl žmonių sąmonė tampa vis švaresnė. Visi šie lektoriai yra nuostabūs žmonės, jie taip stengiasi padėti kitiems, šviesti žmonių sąmonę, parodyti jiems kitokį gyvenimą, pilną Krišnos, arba Dievo. Dvasinė praktika, dvasinis kelias labai svarbu – tai padeda suvokti gyvenimą. Iš tiesų tai pati esmingiausia gyvenimo dalis. Žmonės, neturintys galimybės susiliesti su dvasine praktika, gyvena labai varganą ir tuščią gyvenimą.

Esu labai laimingas, kad galiu būti vienas iš tų, kurie skleidžia dvasines žinias. Gimiau ir augau Vrindavane, mano gyvenimas persmelktas išskirtinės šio miestelio nuotaikos. Tai, kad galiu dalintis šia atmosfera, yra ypatinga Viešpaties dovana. Vrindavane gyvena daugybė žmonių, ne visiems jiems pavyksta tai, ką ten gauna, skleisti aplink. Džiaugiuosi galėdamas kurti tokią energiją savo muzika. Nesu nei guru*, nei labai išsilavinęs asmuo, bet Dievas davė man didelę dovaną ir aš be galo ją vertinu. Juk galiu ja pasinaudoti ir dalintis meile su kitais.

Gal galite plačiau papasakoti, kaip muzika padeda dalintis tuo, kas svarbu?

Muzika – labai svarbus įrankis dvasinėje praktikoje. Indiška klasikinė muzika labai susijusi su dvasine muzika, todėl ji padeda žmonėms nurimti. Prisimenu, tėtis pasakojo, kaip mano senelis koncertavo „Royal Albert Hall“*, Londone, kartu su kitais labai žymiais muzikantais: Panditu Ravi Shankaru, Hari Prasadu Chaurasia, Zakiru Hussainu, Panditu Jasraju. Auditorija buvo pilna – maždaug 9 000 žmonių. Senelis dainavo nuostabią klasikinę indišką muziką. Tai buvo tokia gili meditacija, kad visi žmonės tiesiog pasinėrė į ją ir salėje tvyrojo nepaaiškinamai rami atmosfera. Šiandien Vakaruose sparčiai populiarėja mantra meditacija, bet klasikinė indiška muzika taip pat yra be galo gili. Tai slypi jos istorijoje. Senovėje žmonės meditacijai naudojo būtent ją. Tai vadinama raga*. Mano šeimoje dar pro-pro-pro-pro-prosenelis dainuodavo malhar ragą – ypatingą ragą, kuria galima iškviesti lietų, arba rag-deepak, įžiebiančią ugnį. Tokia slėpininga muzikos galia. Ji gali uždegti ugnį ar net iššaukti lietų. Tai vadinama tapasya, askeze arba auka, atliekama vardan Dievo.

Mano senelis kartodavo mantrą „Sri Krishnaya Vasudevaya Haraye Paramatmane Pranatah Klesha Nashaya Govindaya Namo Namah“ (Bittu ištaria šią mantrą labai greitai, tačiau melodingai, paslaptingai ir iškiliai, pakartodamas kelis kartus). Jis giedodavo šiuos šventus Dievo vardus nuolatos. Nesvarbu, ką žmonės bedarytų – ar būtų susitelkę į muziką, ar į kitą veiklą, jei jų koncentracija yra dvasinė, jei jie paskiria savo veiklą Dievui, jei jie dainuoja Jam, vadinasi, jie atlieka tai kaip seva, tarnystę, ir tapasya, auką Jam. Tai suteikia be galo daug energijos – dvasinės energijos. Tuo gyveno mano senelis, jo pėdomis seku ir aš, todėl iš muzikos gaunu be galo daug. Man labai pasisekė, kad tai gavau ir galiu dalintis. Nuostabu ir svarbu, kad galiu padėti žmonėms pakeisti jų mąstymą, gyvenimo būdą ir kokybę. Yra tikrai nemažai žmonių, kurių gyvenimai pasikeitė po to, kai jie išgirdo mano muziką. Labai artimai su jais bendrauju. Esu be galo dėkingas Dievui už šią nedidelę Jo magijos dalelę, dovanotą man; už savo gyvenimą, kūną ir balsą.

Muzika iš tiesų gali daug pakeisti. Dvasinė muzika. Skirtingos muzikos rūšys, sakykime, rokas, populiarioji muzika ar panašiai… galbūt jos ir gali pakeisti kieno nors gyvenimą… bet aš nesu dėl to tikras.

Vadinasi, muzika turi turėti dvasinį pagrindą?

Taip! Taip! Muzika turi būti susijusi su dvasiniais dalykais, tik tuomet ji gali padėti žmonėms. Jei tiesiog dainuočiau „bla bla bla bla…“ (Visi juokiasi) Toks dainavimas – tai ne muzika. Tai – pasilinksminimo būdas, o ne muzika. Muzika… (Ištaria labai švelniu, meilės pilnu ir svajingu balsu) ji labai labai prakilni ir gili. Tai sunku suvokti ar paaiškinti. Vis dar mokausi to iš savo tėčio.

Manau… taip, nenoriu to slėpti, privalau pasakyti. Neretai žmonės pradeda dainuoti mantras ar kitas nedideles giesmes ir mano esą profesionalūs muzikantai, naudojasi tuo. Tačiau kas iš tiesų yra muzika? Aš ir pats to nežinau. Tai toks gilus reiškinys. Tik muzikos guru gali ją apibūdinti. Juk muzika – tai platus vandenynas. O jos variacijos… jose galima išvysti savo gyvenimą. Jose slypi mūsų laimė. Ten galima rasti… viską, ko mums iš tiesų reikia, galime gauti iš muzikos. Tokia jos galia. Tai, ką groju aš ar panašūs į mane nežymūs atlikėjai, palyginus su mano tėčiu, seneliu ar kitais didžiais muzikantais, pavyzdžiui, Panditu Ravi Shankaru, yra visiškas niekas. Labai labai seklus indėlis giliame muzikos vandenyne.

Bet juk jūs puikiai žinote istoriją apie Viešpatį Ramačiandrą ir mažąjį voriuką*…

Taip, taip! Jau sakiau, kad man labai pasisekė, jog gavau šią nedidelę Viešpaties malonės dalelę. Negaliu lygintis su savo seneliu – tai, ką turėjo jis, kuo jis dalinosi, yra nepakartojama… sunku paaiškinti, bet vis dėlto aš neįtikėtinai laimingas. Žmonės turėtų džiaugtis tuo, ką turi.

O muzika… dvasinė muzika turėtų būti susijusi su žmonėmis. Ji turėtų padėti jiems sukurti gražią aplinką, tinkamą gyvenimo būdą, šviesią ateitį. Kalbu ne tik apie muzikos klausančius žmones, bet ir apie jos kūrėjus. Dvasinė muzika skirta visiems, kas nori išvysti savo vaikus laimingus ir sveikos sąmonės. Kas trokšta jiems gražios ateities, ramaus proto ir kilnaus mąstymo. Todėl džiugu, kad galiu dalintis su jais nors menka dalele šios šviesos.

Muzika iš tiesų keičia gyvenimus! Mačiau daugybę to pavyzdžių, pažįstu tokių žmonių. Jie ateina pas mane po koncertų ir dėkoja: „Bittu, tavo balsas apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis. Vos prieš valandą dar nebuvau vegetaras, o dabar esu.“ Aš tegaliu atsakyti: „Kaip nuostabu…“ Mano balsas kartais pravirkdo žmones. Bet verkia ne tik jie – regėdamas juos, verkiu ir aš.

Ar tai jus įkvepia?

Taip, be galo. Nuolatos dėkoju Dievui, Krišnai, ir savo seneliui už visa tai.

Jūsų biografijoje internete rašoma, kad užaugote šalia „Radha Raman“ šventyklos Vrindavane. Gal galite pasidalinti, kokia Dievo vieta jūsų gyvenime?

Žmonėms Indijoje Dievas labai artimas. Yra daugybė sevų, tarnysčių ir ritualų, jų gyvenimuose: daugybė pujų* ir kitų dvasinių pareigų, kurias jie atlieka kasdien. Man nelabai sekasi gerai atlikti šias pareigas… bet visuomet jaučiu, kad mano tarnystė – tai muzika. (Juokiasi) Mano mama mėgsta lankytis mangala arati, rytinėse garbinimo apeigose šventykloje, jai patinka eiti į šventyklą ir gauti daršaną (pamatyti Dievybę). Kai buvau mažas, ji anksti ryte kartu kviesdavo ir mane. Bet aš atsakydavau: „Nenoriu eiti, dar noriu pamiegoti.“ (Visi prapliumpa juoku) Man būdavo sunku keltis. (Bittu ima kvatoti. Toliau kalba juokdamasis) Todėl tiesiog sakydavau jai: „Mamyte, tu eik, o aš pamiegosiu. Kai atsibusiu, aš taip pat pamatysiu Dievybę, nes regiu ją čia, viduje.“ Nuolatos taip su ja juokaudavau.

Iš tiesų nesu regėjęs Dievo. Bet jaučiu jį žmonėse, kai matau juos. Būdamas mažas ar jau paaugęs, Krišna, Dievas, nuveikė daugybę gražių dalykų. Visa, ką Jis padarė, kartais galima išvysti žmonėse, tik mažesnėmis proporcijomis. Jie primena man Dievą. Juk tai ne žmonės daro gražius darbus – tai Dievas veikia per juos. Žinoma, būtinai turi būti bhava, meilė Dievui, tik tuomet būsime geri Jo įrankiai. Pavyzdžiui, gali būti du skirtingi lektoriai: vienas turės bhavą, tai yra tikrą, gyvą meilę Dievui, o kitas – ne. Galima puikiai išmanyti „Bhagavad-gitą“, Vedas, šastras (šventraščius), bet jei nebus bhavos, tokio lektoriaus kalbos bus tuščios, teorinės. Bet jei yra bhava, gili meilė Dievui, tuomet ir trumpiausias sakinys atskleis esmę.

Būtina suvokti, ką reiškia Dievas. Visi esame Jo dalelės. Jei mumyse yra siela, vadinasi, tikrai esame Jo dalelės. Dėl to galima pajusti Viešpatį regint ką nors gražaus. Arba kai kas nors gražaus nutinka jūsų gyvenime. Arba kai kitas žmogus padaro jums ką nors gero. Bet tai ne jis, o Dievas daro jums gera. Tik Viešpats gali parodyti tam žmogui būdą, kaip jums padėti.

Todėl ir tada, kai dainuoju, iš tikrųjų dainuoju ne aš. Tai Dievas dainuoja manimi. Todėl žmonės ima verkti. Juk aš neprašau jų: „Prašau, verkite per mano koncertus.“ Ne, tai Viešpats veikia, o ne aš. Taigi žmonėse, per juos, galima regėti Dievą. O jo reikšmė labai gili… žinot, yra tiek daug religijų. Daug skirtingų religijų. Bet visų jų tikslas vienas. Visos šios religijos – islamas, krikščionybė, hinduizmas, sikhizmas, brahmanizmas – yra sukurtos žmogaus, o ne Dievo. Dievas, kaip mane mokė tėvai ir šventraščiai, kalba mums: „Tiesiog šaukis manęs savo širdimi, ir aš apsireikšiu. Tam visai nereikia jokios religijos. Man nereikia, kad būtum musulmonas, sikhas ar brahmanas; dėl to aš greičiau tau nepasirodysiu. Tiesiog iš širdies šaukis manęs.“ Tai daryti gali ir mažiausias vaikas, ir pats seniausias žmogus, ir turtuolis, ir vargšas. Dievui reikia mūsų tyros širdies.

Tai reiškia, kad mums nereikia išsigalvoti daugybės keisčiausių dalykų, įvairių religijų, nereikia įsivaizduoti, kad jei elgsimės taip, o ne kitaip, Viešpats mums pasirodys. Pakanka tyros širdies ir ramaus proto, kad galėtumėm apie Jį galvoti. Tuomet, kai šaukiamės Jo, viduje neturėtų būti nieko daugiau. Tik taip galima apie Jį galvoti, jausti ir suprasti.

Muzika, kurią kuriu, ir visa, ką apskritai darau gyvenime… tai, ką aš dainuoju, yra mano jausmai… juose slypi mano ryšys su Juo. Žinoma, koncertuoju žmonėms, stengiuosi, kad koncertai būtų jiems patrauklūs. Bet žinau viena: jei tiesiog bandysiu įtikti jiems, jei vien savo pastangomis sieksiu, kad mano koncertas būtų geras, tai niekuomet nepavyks. Bet tada, kai savo bhavą, meilę, ir savo sevą, tarnystę, skiriu Jam, Dievui, koncertas tarsi pats savaime išsipildo. Būtina atiduoti visą save, atiduoti viską, ką turi. Stengiuosi elgtis būtent taip. Mano koncertai skirti žmonėms – kad jie taptų laimingi, galėtų pajusti Dievo buvimą ir Jį suvokti. Dedikuoju juos Dievui ir dainuodamas meldžiuosi, kad Jis siųstų savo energiją ir padėtų žmonėms Jį atrasti.

Kaip jums pavyksta išlikti tokiam nuolankiam? Juk jau esate žvaigždė visoje Europoje, Indijoje, visame pasaulyje. Jus atpažįsta ir giria žmonės. Kas padeda nesididžiuoti?

Gyvenimiška patirtis, kurią sukaupiau; tai ji neleidžia man didžiuotis. Nuo 2009-ųjų metų, kai pradėjau dirbti su žmonėmis, ėmiau labai gerai suprasti pasaulį. Pajutau, ką reiškia ryšys su žmonėmis. Tai buvo man labai vertinga pamoka: darbas Rusijoje, kelionės po įvairias šalis su savo muzika. Iki tol visai nepažinojau pasaulio. O tai labai svarbu.

Mano mama kartą pasiguodė: „Tu visiškai pakeitei savo gyvenimą. Dabar nesi su manimi. Nuolatos keliauji, didžiąją dalį laiko praleidi svetur. Ak, koks nuostabus buvo gyvenimas, kai buvai šalia… aš taip tave mylėjau, taip tavimi rūpinausi.“ Paaiškinau jai: „Mamyte, tai buvo puikūs, nuostabūs laikai. Bet tai, ką žinau dabar… jei vis dar būčiau su tavimi, šiandien aš nesuvokčiau, koks yra tikrasis pasaulis. Ir nesuprasčiau žmonių.“ „Tikrai?“ – paklausė tuomet mama. „Taip, tai visiška tiesa“, – atsakiau.

Šiandien labai gerai pažįstu žmones – pajuntu, ko jiems reikia, vos jie ateina. Žmonės atvėrė mane. Jie be galo mane atvėrė. Net pats buvau to nustebintas. Jie pavertė mane nuostabiu žmogumi – visi šie pasaulio žmonės. Ir viskas tik dėl to, kad stengiuosi gražiai mąstyti apie juos. Visai nesvarbu, ką jie galvoja apie mane. Žmonėms visada reikia pašnekėti, tai bendra viso pasaulio tendencija. Tai, ką jie kalba, arba tai, ko nekalba, visai neturi reikšmės… džiaugiuosi galėdamas pats išlaikyti gerą nuomonę apie kitus. Gerbiu žmones. Tai leidžia man išlikti nuolankiu ir geru žmogumi.

Kai dainuoju ir žmonės verkia, mano širdis atsiveria. Tai įvyksta savaime. Tuomet galvoju: „Vargšai žmonės, jie tokie geri, bet jiems taip sunku.“ Žmonės yra tokie geri, tokie nuostabūs, jie… man tiesiog trūksta žodžių. (Toliau kalba labai švelniai ir jausmingai, tarsi gerklę gniaužtų ašaros) Man tiesiog norisi visus juos apkabinti: „Neverk, viskas bus gerai. Tu nuostabi siela. Tu labai graži siela.“ Tai, kas vyksta koncertų metu, yra labai ypatinga. Daugybė žmonių skirtingose pasaulio vietose, visur, kur nuvykstu, vis dar to nežino: jie nesuvokia, kas yra gyvenimas, koks jo tikslas… Tai leidžia man įvertinti savo talento svarbą, bet neleidžia puikuotis.

Kiekvieną dieną mano darbas yra klausytis muzikos. Visai nesvarbu, kokios: dvasinės, klasikinės ar Bollywoodo. Taip, aš kartais klausausi Bollywoodo muzikos, nes ji apie meilę. Visi indiški filmai ir muzika apie meilę. (Visi juokiasi) Vien tik apie meilę. Man tai labai patinka, dažnai tokios muzikos klausausi, o ją girdėdamas… jei tik pajuntu savyje puikybę, kad esu įstabus atlikėjas, klausausi tokios muzikos ir sakau sau: „Bittu, tu esi visiškai niekas. Tik paklausyk, kaip jie dainuoja, ką jie dainuoja!“ Kai klausausi savo senelio ar kitų nuostabių atlikėjų, sugrįžtu į save: „Taigi, pamiršk visa tai, kam tas pasipūtimas. Grįžkime prie esmės. Štai tikroji muzika, štai ji.“

Bhakta, atsidavęs Viešpaties tarnas… kartais žmonės sako man, kad esu nuostabus Dievo tarnas, nes atlieku tokią tarnystę. Bet, pavyzdžiui, Vrindavane yra be galo daug žmonių, kurie tarnauja Dievui kiekvieną minutę. Ir jie jaučia Jam bhavą, tyrą meilę. Be bhavos, kaip jau sakiau, viskas tiesiog tuščia. Dėl ko tuomet didžiuotis?

Prisiminiau savo senelio žodžius – jis dažnai juos man kartodavo. Jei esi turtingas ir nuolatos galvoji apie už tave turtingesnius žmones, niekuomet nesijausi laimingas. Jei esi viduryje, galvok apie tuos, kurie žemiau. Jei esi turtingas, galvok apie tuos, kurie neturi pinigų, taip jausies laimingas. Štai, aš turiu du keksiukus. (Pakelia keksiukus nuo stalo ir parodo) Yra žmonių, kurie visai jų neturi, o aš turiu net du. Ir to pakanka. Reikia priimti tai, ką duoda Dievas. Bet jei galvočiau: „Turiu tik du pyragėlius, kodėl neturiu penkių?“ (Visi prapliumpa juoku) Jei galvosiu šitaip, niekada nebūsiu patenkintas. Jei mokame priimti ir įvertinti tai, ką duoda Viešpats, visuomet jausimės „savo vietoje“.

O pats svarbiausias dalykas, kurį noriu pasakyti visiems lietuviams ir kiekvienam pasaulio žmogui… (Bittu balsas sudreba) Niekada nenustokite gerbti kitų. Visuomet gerbkite kitus. Pirmiausia – artimiausius jums žmones: mamą, tėtį, brolį, sesę. Tai pati esmė. Žmonės, kurie yra arčiausiai jūsų, yra patys svarbiausi. Žmonės, kuriuos savo gyvenime išvystate pirmus. Juk pirmąją pamatote mamą. Todėl ir gerbti pirmiausia turite ją. Jei gerbsite savo mamą ir tėtį, mokėsite gerbti visą pasaulį ir suvoksite, ką reiškia tikra meilė. Tik pirmiausia išmokite gerbti juos. Vienintelis žmogus gali išmokyti jus mylėti – mama. Visa širdimi tai jaučiu ir žinau. Dažnai pagalvoju: „Kai nustosiu gerbęs savo mamą, Dieve, prašau, iškart mane pasiimk. Tuomet nebenoriu daugiau čia būti. Tam tiesiog nebebus priežasties.“

Štai kodėl kiekvieną kartą prieš atlikdamas muziką ar prieš pradėdamas bet kokį svarbų gyvenimo etapą, aš prašau savo mamos palaiminimų. (Bittu akys prisipildo ašarų, o balsas – ryškių emocijų) Mano mama padovanojo man tokį nuostabų gyvenimą. Ji nuostabi. (Giliai atsidūsta, nuramindamas trūkčiojantį balsą) Ji dovanojo man tokį gražų gyvenimą – tai nuostabu, nes galiu prasmingai jį išnaudoti. Mama duoda mums gyvybę, ko daugiau bereikia?

Labai sunku rūpintis vaikais. Aš pats esu tėtis, turiu du vaikus, todėl žinau, kaip tai sunku. Matau, kaip mano žmona jais rūpinasi. Ji nebeturi laiko man. (Toliau kalba labai tyliai) Ji visai apie mane pamiršo. Vieną kartą pasakiau jai: „Tu nebeskiri man laiko“, o ji atšovė: „Ar visai pamišai? Dabar tu – niekas. Viskas, kuo turiu rūpintis, yra vaikai.“ (Visi juokiasi)

Tai pats svarbiausias dalykas gyvenime. Dalintis meile su žmonėmis. Nar seva narayan seva. „Nar“ reiškia „žmonės“, o „Narayana“ yra Dievas: jei tarnaujame žmonėms, mes tarnaujame Dievui. Neįsivaizduokime, kad galime tarnauti tiesiogiai Jam. Seva, tarnystė Viešpačiui, yra tarnystė žmonėms: tai pagalba, pagarba ir meilės dalybos su jais. Tai tikroji meilės Dievui išraiška.

Gal galite trumpai (pabaigai) įvardinti, kas svarbiausia jūsų gyvenime?

Man gyvenime svarbiausia gerbti ir mylėti žmones, dalintis savo meile su jais ir laikyti save vienu iš jų. Aš – paprastas žmogelis. Štai, dabar matote mane, dėvintį kurtą*. Vos per kelias sekundes galiu persirengti, bet vis tiek būsiu tas pats žmogus: tai, kad keičiu savo drabužius, nereiškia, kad mano gyvenimas keičiasi. Viso šito (Rodo į savo drabužius) greit nebebus, šito (Rodo į savo kūną) taip pat nebeliks. Viskas išnyks – visa susimaišys su dulkėmis. Todėl svarbiausia gyventi taip, kad siela taptų tyra. Kai atma, siela, yra tyra, tuomet Paramatma, Aukščiausioji siela arba Dievas, visuomet šalia.

Klausėte, kas man svarbu. Tai žmonės, meilė jiems, muzika – jos atlikimas ir meilės skleidimas žmonėms. Meilės ir džiaugsmo, радость, todėl aš dainuoju mantras apie Radhą ir Krišną. Džiaugsmas, laimė yra visų mūsų tikslas. Todėl būtina išmėginti viską, ką galima padaryti dėl tikrosios laimės. Žmonės turi tiek daug materialių turtų, bet neturi laimės… toks gyvenimas labai sunkus. Vrindavanas – tai laimės pilna vieta. Todėl daug kas sako, kad paliko ten savo širdį. Mano širdis taip pat Vrindavane! (Juokiasi) Todėl dainuokite kartu, keliaukite su manimi į Vrindavaną ir pajuskite tikrą, natūralią meilę.

Dėkojame Bittu Malickui už įkvepiantį pokalbį. Bittu išlydi mus tik po kelių bendrų nuotraukų ir daugybės šiltų atsisveikinimo žodžių.

 

Kalbėjosi Lina Staponaitė

Pagrindinis paveikslėlis Valerijaus Latypovo, Valerylatypov.com, šaltinis

Kitos nuotraukos Jolantos Staponienės ir Svetlanos Borzunovos

 

* Paaiškinimai:

* Žodis „mahārāja“ sanskrito kalba reiškia „didis karalius, valdovas“. Šiandien šis titulas dažniausiai vartojamas siekiant apibūdinti didžius išminčius, visuomenės ar religinius lyderius.

* Guru – dvasinis mokytojas.

* Royal Albert Hall – viena didžiausių ir žymiausių koncertų salių visame pasaulyje (įkurta Londone). Įžymiausiems viso pasaulio muzikantams pasirodyti šioje salėje yra didelė garbė.

* Raga – vienas iš melodinių režimų klasikinėje indiškoje (ir kitų Pietų Azijos šalių) muzikoje.

* Viešpats Ramačiandra (plačiai garbinamas Indijoje) statė akmeninį tiltą į Lanką, siekdamas išgelbėti savo žmoną Sitą. Statyti tiltą Jam padėjo stiprūs, galingi Jo draugai, ant nugarų gabenę milžiniškas ir labai sunkias uolienas. Šie stipruoliai, matydami, kaip mažas voriukas taip pat tempia nedidelį akmenėlį, norėdamas padėti savo Viešpačiui, ėmė iš jo šaipytis. Ramačiandra užstojo voriuką sakydamas, kad net menkiausia pagalba yra Jam be galo svarbi. Viešpats įvertina kiekvieną mūsų pastangą.

* Puja – Dievo garbinimo apeigos.

* Kurta – tradicinis, kai kuriose Azijos šalyse (ir Indijoje) paplitęs vyrų drabužis, primenantis ilgus vyriškus marškinius.

Pasidalinkite su kitais!