Bhaktivinoda Thakura – tikėjimo reformatorius

Bhaktivinoda-

Šiomis dienomis viso pasaulio gaudija vaišnavai (tokia religinė, filosofinė tradicija, – redaktorės pastaba) bei Indijos religinių, kultūrinių ir filosofinių visuomenės sluoksnių nariai minėjo svarbią datą – Šrilos Satčitanandos Bhaktivinodos Thakuros išėjimo iš šio pasaulio 104-ąsias metines.

Bhaktivinoda Thakura (1838-1914), rašytojas ir filosofas, didžiąją savo gyvenimo dalį dirbo valstybės teisėju, tačiau didžiausias jo nuopelnas buvo tikrojo, autentiško, gaudija vaišnavizmo atkūrimas bei gausi literatūrinė veikla (jis išleido virš 100 religinių filosofinių knygų).

Gimęs devyniolikto amžiaus pirmoje pusėje gaudija vaišnavų tradicija sekusioje šeimoje, Šrila Bhaktivinoda Thakura augo ir vystėsi labai sudėtingu Indijai laikotarpiu. Iškentėjusi kelis šimtmečius trukusią Mogolų imperijos priespaudą, pasižymėjusią įnirtingu vedinės kultūros naikinimu ir persekiojimu, Indijos religinė ir filosofinė mintis, jos istorija bei kultūra buvo ir toliau buvo niekinamos bei menkinamos, nes šalies valdymą perėmė Britanijos karalystė. Britanijos karalystės vietininkai Indijoje, turėdami tikslą išsiugdyti sau lojalius tarnautojus, ėmė steigti mokyklas, kolegijas bei universitetus, kuriuose aukštino ir propagavo vakarietišką kultūrą, filosofiją bei religiją, menkindami ir nuvertindami tūkstantmetes šaknis turinčią Vedų tradiciją.

Tokia politika, žinoma, davė savo vaisius: naujoji Indijos inteligentija greitai perėmė Vakarų tradicijas ir kultūrą. Vakarietiškas vertybes ir gyvenimo būdą jie neretai laikė tobulo gyvenimo etalonu. Nors liaudyje ir toliau klestėjo įvairiausių dievybių ir pusdievių garbinimo kultai, monoteistinė gaudija vaišnavizmo idėja buvo praktiškai prarasta, o „Šrimad-Bhagavatam“ (arba kitaip vadinama „Bhagavata“), tai yra išminčiaus Vjasos prieš penkis tūkstantmečius parašytas religinis filosofinis traktatas, atspindintis tikrus istorinius įvykius, buvo nuvertintas iki eilinio, menkaverčio mitologinio kūrinio, skirto mažai išprususiems žmonėms. Transcendentiniai šiame veikale aprašyti Radhos ir Krišnos žaidimai taip vadinamų „vaišnavų“ sluoksniuose buvo vertinami kaip jausmingumo, emocionalumo ir geidulingumo išraiška, kuri buvo drąsiai taikoma „praktiniame gyvenime“ (žmogiškųjų geismų tenkinime). Tokie netikri pasekėjai laikė save tikrais vaišnavais ir Čaitanjos Mahaprabhu (gaudija vaišnavizmo reformatoriaus) pasekėjais.

Vaišnavizmo religija anglų tarpe buvo laikoma „laukinių religija“, o patys indai tuo metu neretai kurdavo įvairias induizmo ir islamo ar induizmo ir krikščionybės samplaikas, paremtas unitarinėmis idėjomis. Be to, tuo pat metu jie įnirtingai kovojo tarpusavyje ar prieš konservatyvius induistus, aklai sekančius induizmo dogmomis.

Paveiktas tokių aplinkybių, Bhaktivinoda Thakura tuo metu taip pat nelabai vertino vaišnavizmą, tačiau studijuodamas Kalkutos universitete labai susidomėjo ir ėmė gilintis į Vakarų filosofiją. Studijuodamas „Bibliją“ jis ėmė bendrauti su dviem krikščionių misionieriais, palaipsniui prisipildydamas vis gilesnio tikėjimo Kristaus mokymu. Augant tikėjimui ir atsidavimui, jis užsidegė noru palyginti krikščionybę su vaišnavizmo filosofija, todėl ėmė ieškoti vaišnaviškų filosofinių veikalų. Tais laikais tai buvo nelengvas uždavinys – leidyklos vaišnaviškos filosofijos paprasčiausiai nepublikavo. Užuot tai dariusios, atliepdamos į tuometinius visuomenės poreikius, jos tenkindavosi pseudofilosofine, jausmų tenkinimui skirta literatūra arba impersonalistinės filosofijos darbais. Tačiau galiausiai, po ilgų ieškojimų, į Bhaktivinodos Thakuros rankas pateko leidinys apie Čaitanjos Mahaprabhu gyvenimą ir mokymą. Perskaitęs šį leidinį, jis pasijuto it sukrėstas vaišnavų filosofijos gylio, todėl nusprendė su ja susipažinti detaliau.

Gavęs paskyrimą dirbti teisėju Dinajpuro mieste (Džarkhando valstijoje), jis pateko į kitokią – netipinę tiems laikams – aplinką. Dinajpuras buvo viena iš nedaugelio vietų, kurioje dar buvo išlikęs tikrasis vaišnavizmas. Būtent čia Bhaktivinodai Thakurai pirmąkart pavyko gauti ir perskaityti du vaišnaviškos filosofinės, literatūrinės minties perlus: „Šrimad-Bhagavatam“ (arba „Bhagavata Puraną“) ir „Čaitanja-Čaritamritą“. Šie kūriniai pakeitė jo sąmonę ir tolimesnį gyvenimą: jis suvokė, kad nuostabus meilės Dievui mokslas, kurį jis atrado krikščionybėje, tas svaiginantis atsidavimo tarnystės ir Dievo pažinimo saldumas, yra dar plačiau ir dar giliau vystomas ir plėtojamas vaišnavizmo filosofijoje, kurios sėklą jis nešiojosi savo širdyje nuo pat vaikystės ir kurios iki tol buvo neatradęs. Kaip žmogus, ištroškęs dykumoje, negali patenkinti savo troškulio šlakeliu vandens, taip ir jis negalėjo sustoti klausytis ir skaityti apie Krišnos žaidimus. Tuo metu jis rašė: „Dieną ir naktį aš galėjau nesustodamas klausytis apie Krišną.“ Taip Bahktivinoda Thakura tapo iškiliu vaišnavu.

1869-siais įsiplieskė arši ir įnirtinga kova tarp brahmoitų (naujos pakraipos unitarinės indų bažnyčios pasekėjų) ir konservatyviųjų induistų. Abi pusės kvietė Bhaktivinodą Thakurą palaikyti juos bendrame susirinkime, todėl galiausiai jis atsistojo ir pasakė kalbą, palietusią visų susirinkusiųjų širdis. Pirmiausia jis kalbėjo apie „Bhagavatą“: 

„Bhagavata“ nukentėjo nuo paviršutiniškos indų ir užsieniečių kritikos. Daugelis mūsų jaunų tėvynainių kritikuoja ir žemina „Bhagavatą“ jos net neperskaitę ir neįsigilinę į jos filosofiją. Tokį elgesį formuoja nepagrįsti, dar mokykloje įgyti įsitikinimai šios knygos atžvilgiu. „Bhagavata“ tapo intelektu nepasižyminčių mokytojų patyčių objektu. Net subrendus nėra lengva išsivaduoti nuo tokių išankstinių nuostatų. Tam būtina skaityti ją be šališkumo, gilinantis į vaišnavizmo doktrinas. Tuo įsitikinau savo paties pavyzdžiu. Studijų laikais gilindamasis į vakarietiškas filosofijas ir bendraudamas su to meto mąstytojais, aš tapau nepalankus „Bhagavatai“. Tada šį didingą veikalą vertinau kaip atgyvenusių idėjų rinkinį, todėl bet kokie argumentai, išsakomi jo naudai, keldavo mano susierzinimą. Tuo metu bet kokia Čaningo, Parkerio, Emersono ar Njumeno knyga man atrodė vertesnė nei visa vaišnaviška literatūra kartu paėmus. Tačiau metams bėgant mano tikėjimas Dievu sustiprėjo ir mane pradėjo traukti unitarinė krikščionybė. Aš ėmiau melstis panašiai, kaip Jėzus meldėsi sode. Kartą į mano rankas atsitiktinai pateko knyga apie Čaitanją. Aš įdėmiai ją perskaičiau, stengdamasis suprasti šio didingo genijaus vaidmenį Nadijoje. Mane sudomino jo diskusija apie „Bhagavatą“ su Benareso mokyklos vedantistais. Perskaitęs jo aiškinimus, aš pajutau norą perskaityti visas, kokias tik įmanoma gauti, knygas apie jį sanskrito kalba. Jose pasitaikę „Bhagavatos“ aiškinimai buvo tokie nuostabūs, kad aš susiradau pačios „Bhagavatos“ egzempliorių su nuostabiais Šridhara Svamio komentarais ir jį išstudijavau. Tada man atsivėrė tikroji vaišnavų mokymo esmė.“ 

Toliau savo kalboje jis kritikavo sektantizmą, būdingą daugelio religijų pasekėjams:

„Tikrasis kritikas – tai nešališkas teisėjas, kuriam nebūdingi prietarai ar sektantiškumas. Pavyzdžiui, nei vienam vaišnavizmo priešininkui nepatinka „Bhagavata“. Doras musulmonas krikščioniškas dogmas laiko velniškomis, o krikščionys savo ruožtu nepripažįsta Mahometo. Norint to išvengti, kritikui būtina gerbti savo oponentą. Kiekvienas turi savitas pažiūras. Benareso mokyklos vedantistų ar unitarinėje tradicijoje išauklėtas žmogus vargu ar deramai vertins vaišnavizmą. Tačiau, žiūrint iš kitos pusės, nežinojime skendintis vaišnavas, kurio vienintelis užsiėmimas – išmaldos rinkimas vaikštant nuo durų prie durų, prisidengus Nitjanandos vardu, vargu ar deramai įvertins krikščionybę. Viskas todėl, kad jie mąsto skirtingai. Jie gali kalbėti apie tuos pačius dalykus, tačiau niekuomet neišsivaduoti iš priešpriešos, nes skirtingais keliais atrado tą pačią tiesą. Štai kodėl dažnai krikščionių argumentai apie vaišnavų religiją pasižymi šališkumu. Filosofija ir teologija yra nelyg dvi nepasiekiamos viršukalnės, traukiančios žmoniją savęsp dar nuo seno. Didūs mąstytojai ir filosofai tyrinėja jas, pasikliaudami savo intelektais. Tuo pat metu jie viską vertina skirtingais požiūriais, priklausomais nuo konkrečios socialinės ar filosofinės aplinkos. Platonas į dvasingumo viršukalnę žvelgė iš Vakarų, o Vjasa – iš Rytų. Dar toliau iš Rytų ją stebėjo Konfucijus, o iš Vakarų – Špegelis, Spinoza, Kantas ir Gėtė. Jie gyveno skirtingais laikais ir naudojosi skirtingais pažinimo metodais, tačiau priėjo tokias pat išvadas. Kiekvienas jų norėjo pažinti Aukščiausią Dvasią, Visatos Sielą. Jie ieškojo absoliučios religijos ir rado ją, nes Dievas visada padeda. Tik dora ir teisinga širdis pajėgi suvokti tokias filosofines išvadas. Sektantiška dvasia – didžiausias tiesos priešas. Tokia dvasia verčia mąstyti, kad absoliuti tiesa glūdi vien senovės šventraščiuose. Štai Benareso šventojo širdyje sunku įsitvirtinti Dievo Tėvo ir visuotinės brolybės idėjoms. Toks filosofas, aklai įsikibęs savojo požiūrio, neatras krikščioniško tikėjimo grožio. Kristus galvojo apie savo Tėvą, kupinas absoliučios meilės. Jei filosofas nepersismelks šiuo jausmu, jis niekada neįgys absoliutaus tikėjimo, kurį skelbė Išganytojas. Todėl kritikui dera būti visapusišku, išmanančiu, gero linkinčiu, tyru ir doru žmogumi.“ 

Po to Bhaktivinoda Thakura šlovino „Bhagavatą“:

„Be abejonės, „Bhagavatą“ galima priskirti sudėtingų kūrinių kategorijai. Jos prasmė slepiasi menkai suvokiamoje sanskrito poezijoje. Filosofiniai darbai visuomet rašomi tokiu stiliumi. Todėl jų suvokimui reikalingi paaiškinimai ir komentarai. Geriausias „Bhagavatos“ komentatorius, be abejo, yra Šridhara Svamis, o tiksliausias jos aiškintojas – didysis ir kilnusis Čaitanja-deva. Telaimina Dievas šiuos nusipelnusius mokytojus… Tokios didžiosios sielos – priešingai nei protarpiais suspindinčios kometos – švyti tartum tūkstančiai saulių, dalindamos ateinančioms kartoms šviesą ir šilumą. Jų mokymo grožis ir didingumas ilgam išliks neprilygstami.“

Tuomet jis pasisakė ir apie Vjasadevą, „Bhagavatos“ autorių:

„Vjasos eilės skamba tikinčiųjų širdyse, tartum jis iki šiol iš tolo jas deklamuotų. Badarikašram! (Vietovė Himalajuose, kur Vjasa parašė „Šrimad Bhagavatam“, – autoriaus pastaba) Kokią palaimą sukelia šis žodis! Vjasos ir tobuliausios filosofijos buveinė! Maldininkų žodžiais teigiant, ten nuolat tvyro nuožmus šaltis. Kokią jėgą turi genialusis Vjasa, amžinuosiuose sniegynuose sukūręs tokią šilumą skleidžiančią filosofiją! Jis sušildė ne tik Badarikašramo apylinkes. Jo mokymo spinduliai pasiekė net vandenyną! Galingu savo transcendentinės minties smūgiu jis iki pamatų sugriovė atgyvenusių filosofijų imperijas. Tai – tikroji galia! Ateistinės Šankaros, Čarvakos, džainų ir budistų filosofijos dreba iš baimės prieš dvasines „Bhagavatos“ autoriaus emocijas ir jo kūrybą. Bedievių legionai, kovoję po Liuciferio vėliava, paniškai bėga, genami šventųjų Vjasos karių. Visagalio Tėvo pasiųsti, jie nepaliaujamai triuškina priešą, griaudami ir naikindami nuodėmes ir melus.“

Galiausiai jis prabilo apie transcendentinę lilą (dieviškus žaidimus, – autoriaus pastaba):

„Transcendentinės lilos prigimties neįmanoma suvokti studijuojant „Bhagavatą“ empiriniu būdu. Empirinio pažinimo metodas vadinamas parokša. Atmetus empirinį pažinimą, kitaip sakant, naudojant aparokšą, galima pažinti Brahmaną ir Paramatmą (skirtingi Dievo aspektai: visaapimantis Dievo švytėjimas ir Dievas širdyje, – redaktorės pastaba). Tačiau ir jie nėra garbinimo objektai. Tarnystė Dievui galima tik adhokšadžos lygmenyje, kurį pasiekus galima pažinti didingą Absoliučią Asmenybę – Šri Narajaną. Aukščiausia adhokšadžos pažinimo forma yra aprakrita vradža lila – pagrindinė „Bhagavatos“ tema. Krišnos (Aukščiausiojo Dievo Asmens, – redaktorės pastaba) žaidimai Vradžoje (šventa vietovė Indijoje, pasak vaišnavizmo, apsireiškusi iš dvasinio pasaulio, – redaktorės pastaba) labai primena paprastus meilės žaidimus. Materiali, kūniška meilė visomis savo apraiškomis yra atstumianti. Todėl nelengva suvokti, kaip panaši veikla gali būti laikoma pačia tyriausia. Tačiau šias prieštaringas pozicijas įmanoma suderinti. Tam reikia pripažinti, kad materialus pasaulis yra iškreiptas dvasinio pasaulio atspindys ir kad vertybių sistema šiame pasaulyje yra kitokia, nei dvasinėje karalystėje.“ 

Šia savo kalba Bhaktivinoda Thakura, kaip tikras sadhu (šventasis, – autoriaus pastaba), perkirto susirinkusių klausytojų materialių prisirišimų „mazgus“ ir išsklaidė visas iliuzijas. Jis padarė tai taip meistriškai, subtiliai ir poetiškai, kad klausytojai, kuriuos jis kritikavo, veikiau pajuto malonumą, o ne priekaištus ar įžeidimus. Visi dalyviai išreiškė jam savo pagarbą.

Įdomu tai, kad šiandien, praėjus beveik pusantro šimto metų nuo šios kalbos, Bhaktivinodos Thakuros išsakyti žodžiai vis dar nėra praradę savo aktualumo.

Straipsnio autorius Dhruvananda das

Redagavo Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!