Aukos sindromas

mobile-phone-2105780_960_720

Bloga valdžia, kaimynai, vaikai, sutuoktinis ir kas tik nori – turbūt dažnam tenka girdėti, o gal ir pačiam padejuoti, koks sunkus gyvenimas ir kokie visi blogi. Tuomet kyla retorinis klausimas – jei kitas yra blogas, vadinasi, aš esu geras ir man keistis nereikia. Patogu, tiesa?

Turbūt būtų sunku surasti žmogų, kuris niekada per savo gyvenimą nebuvo pasiskundęs ar pasijutęs auka. Tokia pasaulėžiūra pradeda formuotis dar ankstyvoje vaikystėje, kuomet mus meiliai guosdavo dėl nesėkmių, skausmo ar nelaimių. Taip gaudavome meilės ir dėmesio, kuris suteikdavo jėgų, toliau keliauti per gyvenimą. Tačiau bręstant ir tampant savarankišku žmogumi, toks meilės gavimo būdas tampa nebereikalingas, priešingai, netgi žalingas.

Aš auka – prašau dėmesio

Jeigu žmogus įpranta būti auka ir tokiu būdu gauti iš aplinkinių dėmesio, automatiškai formuojasi mintys ir poelgiai, kurie dar labiau skatina išgyventi aukos būseną bei atitinkamai pritraukia situacijas, kuriose žmogus tampa auka.

Taip susikuria užburtas ratas, kuriame dalyvauja „auka“ ir „tironas“. Žmogus pradeda matyti tik neigiamus dalykus – koks blogas oras, kaip nesiseka, koks sunkus darbas ir koks blogas darbdavys, kuris nuolat engia. Be to, „aukai“ reikalingos sąlygos, kad galėtų išreikšti savo poziciją, taip nesąmoningai kiti žmonės tampa „tironais“ arba būna išprovokuojami. Pavyzdžiui, žmogui pritrūko dėmesio bei meilės, jis pasirenka patį lengviausią kelią – skambina savo artimiesiems ir skundžiasi savo ligomis bei priekaištauja, kodėl juo niekas nepasirūpina.

Taip gyvenimas prisipildo neigiamų emocijų ir situacijų, kurios nuolat kartojasi bei kaskart tampa vis sudėtingesnės. Žmogus vis stipriau kaupia nuoskaudas, pyktį ir kartėlį, kuris persisunkia į jo kasdienybę.

Jeigu toks žmogus sustabdytų savyje progresuojantį negatyvą ir pamėgintų kasdien įžvelgti bent po kelis gerus reiškinius bei pasidžiaugtų, tiesiog, kad gyvena, tuomet pasaulis pamažu taptų gražesnis bei draugiškesnis jo atžvilgiu.

Pats sau tironas

Kartais nutinka taip, kad žmogus pats sau tampa „tironas“ ir „auka“ vienu metu. Jeigu vaikystėje jį dažnai baudė ir akcentavo, koks jis blogas, tuomet ši bausmės ir kaltės programa tapo įprastu elgsenos modeliu. Pavyzdžiui, jei žmogus suklydo ar kažkas nepasisekė, automatiškai ima reikštis „tironas“, kuris pasmerkia už netinkamą elgesį, o „auka“ turi atlikti bausmę per vidinę kančią. Be to, tikėtina, kad įvykis neliks nepastebėtas ir aplinkiniai pritars „tironui“, taip dar labiau bausdami „auką“.

Todėl būkime atidūs, nekurkime nereikalingų vidinių dramų, kurios mus tik sekina ir atima gyvenimo džiaugsmą.

Priėmimo menas

Kuo mumyse daugiau meilės sau bei pasauliui, tuo šviesesnis ir lengvesnis būna gyvenimas. Nereikia būti aklu optimistu, tačiau būtų naudinga išmokti priimti situacijas, žmones bei save pačius, kokie esame.

Prieštaravimas viskam, kas vyksta mūsų gyvenime, dažniausiai teikia tik neigiamas pasekmes – kelia vidinę įtampą ir visiškai nesprendžia pačios problemos.

Jeigu mums pradeda spausti batai, mes jų nebeavime ir ieškome patogesnių. O kaip būna gyvenime? Skundžiamės sunkiu ir alinančiu darbu, tačiau net neieškome kito, kuris atitiktų mūsų svajones. Arba verkiame dėl skaudžių aplinkinių replikų, niekaip negalėdami nutraukti tokio elgesio su mumis. Juk auka būti lengviau, nei sutelkti jėgas ir ryžtą, kad kažką pakeistume.

Norint išmokti priėmimo ir gebėjimo šalinti pačias priežastis, o ne pasekmes, reiktų atsigręžti į save ir paklausti, kodėl mane skaudina būtent tokie kitų ištarti žodžiai, poelgiai ar situacijos. Dažniausiai už pasipriešinimo glūdi gilios priežastys. Nuolatinė stebėsena, savianalizė ir gebėjimas įžvelgti net tamsiausioje „naktyje“ bent mažą „šviesos“ šaltinį, leidžia sudėtingose situacijose rasti išeitį.

Jei mokėsime išlaikyti savyje vidinę harmoniją, meilę sau bei kitiems, tada ir kaimynai taps draugiškesni, ir antroji pusė labiau mylės, ir pats gyvenimas atvers naujas, džiugias galimybes.

Gyvenimo šeimininkas

Nusprendus ir pasiryžus atsisakyti aukos pozicijos, derėtų nuolat save stebėti – ar negrįžtame prie tų pačių įpročių. Kuomet jaučiame, kad trūksta meilės ar dėmesio, neieškokime jo išorėje, o suteikime sau patys. Skirkime sau laiko pabūti tyloje, jaukioje aplinkoje ar gamtoje. Paanalizuokime, kas viduje sukėlė trūkumo jausmą – gal save nuvertinome, pamynėme svajones ar pasmerkėme dėl nesėkmių. Kodėl staiga mums prireikė kitų meilės bei globos?

Reiktų prisiminti svarbų dalyką – meilės gavimas iš kitų yra tik iliuzija. Viskas yra mumyse. Mes net nepastebėsime iš kitų sklindančio meilės jausmo, jeigu viduje būsime nusiteikę agresyviai prieš save pačius. Todėl mokykimės suprasti savo emocijas, įsiklausykime į vidinius prieštaravimus ir priimkime save su meile tokius, kokie esame tam, kad galėtume augti ir džiaugtis gyvenimu bei mus supančiais žmonėmis.

Rūta Steponavičienė, www.tobuleju.com

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!