Atlygis už gyvenimą

rangoli-593790_960_720

Ana Valerjevna mirė pakankamai ramiai. Insultas ją ištiko dar miegant, tad „pabudo“ ji nebe savo lovoje, o erdviame kambaryje, apsupta daugybės žmonių, kurie, kaip ir ji, tikėjosi pamatyti kažką kito…

Pasikalbėjusi su žmonėmis ir išsiaiškinusi, kas čia vyksta, Ana Valerjevna prasiskynė kelią iki didelio biuro. Čia ją nukreipė atgal į eilę, paskui prie išėjimo ir tik iš trečio karto operatorius sutiko paieškoti jos duomenų bazėje, ir pranešė:

– Štai jūsų karmos sąrašas, trečias kabinetas dešinėje už kairiojo kampo – ten gausite visą rinkinį. Paskui prieikite čia. Kitas.

Ana Valerjevna paklusniai pasiėmė sąrašą, nieko jame nesuprasdama, ir nuėjo laikydamasi nurodymų.

– Duokite man savo karmą!

– K–karmą? – iš netikėtumo Ana pašoko.

– Ar jūs galite duoti dar ką nors kito? – ciniškai paklausė jos asmuo iš už prekystalio ir beveik plėšte išplėšė sąrašą iš Anos Valerjevnos rankų. – Taip, jūsų karma nekokia… Daug su tokia neprikariausi.

– Aš nenoriu kariauti, – baikščiai pratarė Ana.

– Visi jūs taip sakote, – mostelėjo jai ranka ir tęsė toliau, – pagal jūsų surinktų balų skaičių jūs galite nusipirkti 138 gyvenimo metus arba 300 metų medžio arba akmens pavidale. Rekomenduočiau akmenį. Medžius, būna, kerta…

– Šimtas trisdešimt aštuoni… – pradėjo Ana Valerjevna, tačiau ją pertraukė.

– Būtent šimtas trisdešimt aštuoni metai standartinio ir nieko neišsiskiriančio gyvenimo su paprasta išvaizda, be jokių išskirtinumų.

– O jeigu su išskirtinumais? Aš čia taip, dėl visa ko, pasitikslinti noriu…

– Rinkitės pati. Išskirtinumų yra daug. Talentas – 40 gyvenimo metų, turtai – priklauso nuo jų dydžio. Santuoka, sąžiningai jums pasakysiu, pusę gyvenimo pavogs… Vaikai atima maždaug 15 metų. Jūs vaikų norite?

– Ne… Tai yra taip… Dviejų… Ne, trijų…

– Tai jau apsispręskite.

– Santuokos, trijų vaikų, talento, turtų ir dar noriu keliauti po pasaulį! – vienu iškvėpimu susakė Ana Valerjevna, karštligiškai galvodama, ko jai dar trūko gyvenime. – Ak taip, ir dar grožio!

– Kvailė, – sukikeno iš už prekystalio. – O dabar, gerbiama Ana Valerjenva, paskaičiuokime. Santuoka – 64 metai, taigi lieka dar 64 metai. Trys vaikai – dar minus 45 metai. Lieka 19. Talentas, tarkime, ne pasaulinio lygio, o labiau regioninio, atims 20 metų. Turtai – mažiausiai 20 metų. Reikėjo teisingiau ankstesnį gyvenimą gyventi, būtumėte surinkusi daugiau metų.

– O… – prikando lūpą Ana Valerjevna, – jeigu nieko…

– O jeigu nieko, tuomet 138 metus pragyvensite viena nedideliame bute, kurio pakanka vienam žmogui, ir, jeigu sveikai gyvensite, kitam kartui turėsite daugiau metų, – atsakė Anai Valerjevnai.

– Ir nieko negalima padaryti?

– Kodėl ne? – suminkštėjo už prekystalio esantis žmogus. – Galime suorganizuoti jums sunkią vaikystę – tuomet laimėsite 10 metų. Galime padaryti vėlyvą santuoką – tuomet ji neatims pusės metų. Jeigu skyrybos – dar kreditas atsiras, o jeigu vyras nevykėlis, tuomet ir talentą pasaulinio lygio galėsime sukomplektuoti.

– Bet juk tai apiplėšimas…

– Bloga uošvė karmą taip pat neblogai apvalo, – buvo tęsiama nepaisant jos susijaudinimo, – dar galima pridėti girtą akušerį ir invalidumą nuo vaikystės. O jeigu norite…

– Nenoriu! – Ana Valerjevna stengėsi perimti situacijos kontrolę į savo rankas. – Man prašau du vaikus, santuoką 40–ties metų, talentas tegul būna regioninės reikšmės, na ir turtų tik tiek, kad galėčiau keliauti, ne daugiau.

– Viskas? O grožio jums neįberti? Pas jus dar 50 metų liko… ne? Tuomet komplektuoju… – už prekystalio stovintis žmogus pasiėmė puodelį ir pradėjo į jį pilti skirtingų spalvų miltelius, po nosimi užkalbėdamas: „Santuoka keturiasdešimties – yra, du vaikai – yra, talentas… Talentas… Pinigai… Čia tiek, o visa kita – nuo vyro… Viskas!“

Ana Valerjevna nedrąsiai ištiesė rankas link puslitrinio stiklainio, kupino spalvotų miltelių, kuriuos jai įteikė iš už prekystalio.

– O jeigu, tarkime, aš talento neišnaudosiu, ar tuomet ilgiau pragyvensiu?

– Kaip jūs gyvensite – tai jau jūsų problemos. Užsakymą supakavau, sumaišykite su vandeniu ir išgerkite. Prekė supakuota, grąžinti ir keisti negalima. Jeigu nusipirksite paltą, bet jo nedėvėsite – tai jau jūsų problemos.

– O…

– Sąskaitos–faktūros jums, tikinu, tikrai neprireiks.

– O…

– Ko jūs čia sakote vis „o…“, „o…!“ Išsirinkote sau likimą, viską mes jums sumaišėme, o visa kita – jūsų rankose. Aušintuvas už kampo. Kitas!

Paskutinis dalykas, apie kurį Ana Valerjevna spėjo pagalvoti prieš gimdama, buvo: „Jau antrą kartą su mano žinia ir leidimu tai atsitinka, o jausmas, lyg mane kažkaip apkvailino…“ Nors ne, netrukus jos smegenyse dar spėjo atsirasti minties kibirkštis – įdomu, o kokį vardą man duos?…

Iš užsienio kalbos vertė Adrė Zakrauskaitė

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!