Ar mokate būti greta tikro vyro? Šiek tiek prablaivantis tekstas

date-2276564_960_720

Štai jūs verkšlenate, kad nebėra tikrų vyrų. Bet ar mokėsite būti greta vyriškio, apie kurį svajojate? Turinčio tvirtus pečius. Juk tikras rūstus herojus, ne moterų numylėtinis, ne „mačo“, o būtent realus herojus – tai amžinai užimtas vyrukas, nesugebantis ilgiau nei kelias minutes klausytis jūsų ašaringų aimanavimų ir išpažinčių. Ir jeigu savo poroje sugalvosite pasikėsinti į lyderystę, kuo jūs paprastai ir užsiimate didžiąją laiko dalį, tai tas vyrukas labai greitai pakeis jus į sukalbamesnę. Tik iš kur šiais laikais paimti sukalbamų?

Pagrindinis klausimas tik vienas – kaip ilgai sugebėsite apsimetinėti, kad galėtumėte jį išdresiruoti pagal savo poreikius. Paprastai apsimetinėjimui nepakanka kantrybės ir sąjunga su herojumi patiria krachą. Tačiau tų moterų man gaila visai dėl kitos priežasties. Gaila dėl to, kad jau seniai moterys atsisakė galimybės patirti tikrąjį ir nuoširdų pasitenkinimą iš sąjungos su stipriu vyru.

Tos, kurios pasirinko gyventi su alkoholikais, nevykėliais ar kvailiais, būna jau iš anksto įsitikinusios savo galia ir vyriškio negalia, o toliau paprasčiausiai ieško patvirtinimų šiam savo įsitikinimui. Jei pakapstysime giliau, tikriausiai paaiškės, kad netikėjimas vyru toje giminėje persiduoda moterims iš kartos į kartą. Nelaimingos sąjungos, paprastai – tai ištisa moterų dinastija ir visos tos dukros, mamos, senelės, prosenelės jau ne vieną dešimtmetį vadina savo šeimų vyrus pusgalviais, išgamomis ir dar gražiau. Net pats žodis „vyras“ jų lūpose skamba kaip kažko šlykštaus, apgailėtino apibūdinimas.

Tose retose laimingose šeimose, kuriose išliko natūrali hierarchija, visi santykiai yra grįsti būtent moters pasitikėjimu savo vyru ir pagarba jam.

Tos iš mūsų, kurios sudaro sąjungas su stipriais vyrais, manydamos, kad sugebės juos pakeisti, sugniuždyti, sulaužyti, išdresiruoti – maža to, kad apskritai yra kvailos, dar ir atėmė iš savęs malonumą sekti gyvenimo keliu paskui stiprų vyrą. Įsivaizduoju, kokie riksmai dabar pasigirs iš kai kurių skaitytojų pusės. Kad aš paskui jį sekčiau??? Aha, įsibėgėjau!!!

Ir vis dėlto. Sugebėjimą sekti ir būti priklausomai moteriai „įdiegė“ pati gamta., Besilaukianti kūdikio moteris yra bejėgė ir jeigu ji tuo laikotarpiu užsiims nemoteriškais užsiėmimais, ir kovos už savo teises, viskas gali baigtis elementariausiu persileidimu. Gamta nenumatė kovos už savo teises kaip pagrindinio moteriško elgesio varianto. O tai, kad moterys yra išties labai stiprios, sumanios, talentingos – čia viso labo papildomas gamtos apsidraudimas, savotiški saugos diržai ekstremaliems atvejams.

Šiandien mes nebepripažįstame vyrų teisės būti lyderiais, netgi nebeleidžiame jiems spręsti, kaip ir kas klostysis mūsų poroje. Mes atėmėme iš jų netgi pasirinkimo laisvę. Bet kokio pasirinkimo. Viskas bus kaip aš pasakiau! Ir sena bobutė su savo jau suskilusia gelda, ir jauna mergaitė – visos mes pačios renkamės, pačios norime, trokštame, nurodinėjame pirštu, ko būtent norisi ir griežtai žvelgiame – neduok, Dieve, neduosi!

O štai kaip atrodo mūsų laikmečio antiherojė: moteris, priimanti partnerio sprendimą, sugebanti prisiderinti, netgi iškart iki galo to sprendimo nesupratusi. Vos ne musulmoniškas modelis? Niekas čia nesiruošia kalbėti apie haremą. Tiesiog pabandykite prisiminti, ar bent kartelį po savo vestuvių esate pažvelgusi į vyrą iš apačios į viršų, ar bent kartą nuleidote akis, nutilusi iš baimės, kad padarėte kažką negerai? O gal puolate į ataką ir rėkiate, galbūt tik mintyse: kaip tu drįsti šitaip su manimi elgtis? Ar teikia jums malonumą nesibaigiantis, pasiaukojantis vyro įgeidžių tenkinimas? Ar nesinorėtų paprasčiausiai atsipalaiduoti ir priimti viską taip, kaip jis pasiūlė? Bent vieną dieną taip padaryti?

Aš pati tokia buvau. Nė kiek nebijojau savo vyro. Baisiai didžiavausi, kad bet kuriuo paros metu galiu jam paskambinti, įsibrukti su juo į vakarėlį ar jo draugų susitikimą. Namuose viskas buvo daroma mano nuožiūra. Rezultatas: vyriška nuomonė mūsų šeimoje pavirto fikcija, fantomu, aš baisiai nusivyliau, vyras – pavargo ir mudu išsiskyrėme. Nepasiduosiu, nepaklusiu! – tvirtinau sau tada. Tačiau kartu su visiška gyvenimo kontrole gavau dar ir  visišką atsakomybę. Tokią atsakomybę už visas aršiai kontroliuojamo gyvenimo sritis, kad norėjosi staugti.

Ar norite, kad vyras prisiimtų atsakomybę?

Tada pagaliau grąžinkite jam valdžią. O jeigu partneris pakankamai stiprus, ir pats prisiėmė šeimoje valdžią kartu su atsakomybe už jus – liaukitės kudakuoti ir visą laiką stengtis ginčuose pati ištarti paskutinį, galutinį, lemiamą žodį.

Ir dar vienas svarbus dalykas. Ar jums neatrodo, kad jeigu moteris nuo vaikystės žinos, kad būtent vyras, o ne ji yra atsakingas už ją ir jų vaikus bei jų gyvenimą, kad ji pati atsakinga tik už tai, kad jam būtų patogu rūpintis šeima – ar jums neatrodo, kad tada labai staigiai sumažės santuokų su įvairiais nevykėliais skaičius?

Ir atskiras, specialus prašymas berniukų mamoms. Liaukitės luošinti vaikus, daryti juos fiziškai ir psichiškai nepilnaverčiais. Peršertų devynmečių berniukų mamos, kurios pačios neša į mokyklą jų kuprines, pačios atidarinėja jiems duris, gniuždo juose bet kokias vyriškumo apraiškas – sustokite. Nes vėliau pačios neturėsite kam atiduoti į žmonas savo dukterų.

P. S. Ir prisiminkite, tiesiog pakeisdami savo mintis – mes kartu keičiame pasaulį!

Julija Rubleva

Seimairnamai.eu

 

Pasidalinkite su kitais!