Apie tylos kalną meditacijoje ir traškančias žvaigždes

screenshot-2016-11-16-22-14-48

Apie tylą kalbame mažai, o jei ir kalbame, neretai ši sąvoka tampa nuvalkiota įvairių religinių praktikų, psichologinių mokymų bei seminarų ar straipsnių. Kaip pastebėjo šviesaus atminimo prof. Leonidas Donskis, mūsų laikmetį geriausiai apibūdina „skubėjimas ir laiko neturėjimas gyventi bei džiaugtis kasdienybe“.

Kasdienybė, nuolat pripildyta nerimo ar depresijos, streso ieškant darbo ar jį dirbant, įkalinta beprasmybės rate ir negalinti ištrūkti iš civilizacijos nubrėžtų rėmų. Tai kasdienybė, kuriai, kaip manome, priešintis nevalia, nes jei susidursime su ja akis į akį, turėsime viską keisti iš esmės. O pokyčiai baugina: niekada nežinai, ar galėsi išlaikyti save, sumokėti mokesčius, bijai, ką pagalvos kiti, kuo tave palaikys ar kas apkalbės. Gyvename kitų nuomonėmis ir mintimis, nesusimąstydami apie mažą grūdelį, slypintį sielos gelmėse, kuriam neleidžiame augti, nes jį užgožia minčių kerpės ir šabakštynai. Apie tylą taip pat galime kontempliuoti dienų dienas, tačiau ar ji pasiekia tą dieviškąjį sielos grūdelį, ar atveria jam kelią aukštyn, ar tai, ką laikome tyla, nėra tik dar viena saviapgaulė, bėgimas nuo problemų ir to, ko negalime paleisti?

Tyla gali būti prilyginama kalnui, į kurį kopiama lygiai taip pat, kaip ir į bet kokį kitą gyvenimo kalną. Dirbti vardan tylos – tai tarsi kovoti su savo puikybe ir ego, nuolat pasireiškiančiais per čiauškantį protą. Vidinei tylai reikia erdvės – gylio, aukščio, platumos. Jai nepakanka valandos atotrūkio nuo išorinio triukšmo: gyva tyla apima ir triukšmą, ir patį atotrūkį. Tai – atsietas savo emocinės būsenos, kūno įtampos, veido mimikos, aplinkos energijų srauto ir, galiausiai, visa apimančios tylos stebėjimas. Aplinkos energijų sraute išties sunku apimti tylą, ją perleisti kūnu ir nurimti, įsiklausyti į ją ir leisti jai šlamėti it vėjui aukšto kalno papėdėje. Savęs stebėjimas tyloje nėra tik savo minčių sekimas. Savistaba apima bendrą kontekstą: ir mintis, ir aplinkos energijų srautus, ir pasąmonės duobes, ir viršsąmonės aukščiausius skrydžius. Kai stebėdami save įstringame mintyse, aplinkos trukdžiuose, pasąmonės duobėse ar per daug „skrajojame“ padebesiais, tyla praranda prigimtinę prasmę. Tylos prigimtis – būti su viskuo, priimant tai kaip visumą. Visuma, kaip galima suprasti tiesiogiai, paraidžiui, apima visa: kiekvieną mintį, nuvalkiotą frazę, nuoskaudas, klaidas, ieškojimus, mažus nušvitimus ir tai, kas driekiasi už viršsąmonės ribų. Viršsąmonė – tai visa tai, kas vadinama tylos kalno viršukalne. Pačioje tylos kalno viršukalnėje švyti mūsų sielos pilies bokštai, žvelgiantys į amžinybės jūrą. Ir nors lipti į kalną yra be galo sunkus iššūkis, reikalaujantis valyti širdį kaskart su kiekvienu aukštesniu pasilypėjimu, nors tingus protas nori tik gauti, o ne duoti, nors atrodo, kad aplink nieko nėra, išskyrus žlugdančią tuštumą, visada yra viena išeitis – nuo viso to atitrūkti lyg antrajam dieviškajam „aš“ ir leisti jam nešti pirmyn. Kartais pakanka vien šio leidimo ir tyla ima švytėti iš savo aukščiausios viršukalnės.

Šiame laikmetyje, kai viskas skaičiuojama pinigais ir šlove, tuščiais pasiekimais netgi dvasinėje srityje, kai subtiliai siekiama tik pasipelnyti, sunku tikėtis išgirsti tylą. Meditacijoje ir bet kurioje dvasinėje praktikoje, maldoje ar mantroje, visa ko pagrindinis šaltinis yra tyla, kad ir kokiu žodžiu ją bevadintume. Tai puikiai įvardija vaikų ir paauglių rašytojas Gendrutis Morkūnas apsakyme „Traškančios žvaigždės“: „Krintančios žvaigždės tikrai traškėjo! Kiekviena savaip, vos girdimai ir taip paslaptingai, kad klausydamiesi visi pamiršdavo net kvėpuoti. O klausytis norėjosi dar ir dar. Net ir tiems, kam buvo užgulusios ausys”. Traškančias žvaigždes gali išgirsti tik tas, kuris neskaičiuoja gyvenimo pinigais, nelipdo ant veido šimtų kaukių vien tam, kad kažkam įtiktų, kuris nesiveržia būti pirmas, geresnis, protingesnis, gražesnis, dvasingesnis ar labiau nušvitęs. Tylai nereikia viso šio parado su trenksmu, jai pakanka savęs pačios. Tad galbūt ir mums pakanka savęs – tokių, kokie esame? Šis nepakankamumo sindromas yra visos žmonijos rykštė – visais amžiais, visada kažko trūko. O juk akivaizdu, kad turime daug daugiau, negu patys galime aprėpti. Ir tai turi kiekvienas iš mūsų, nepaisant įsitikinimo, kad esame sau nepakankami. Toks yra šis tylos kalnas – su visa puokšte trūkumų ir visu užsidegimu kopti aukštyn.

Apie tylą kalbėti nėra lengva, nes į ją atsiliepti gali tik tie, kurie yra jai atviri. Ciniškas žmogus mėgsta iš jos pasišaipyti, dar ir patardamas užsiimti „rimtesniais reikalais“, pavyzdžiui, siekti karjeros, ar palinkėdamas verčiau „atsipalaiduoti“ su draugais ir alkoholiu arba kitaip „normaliai“ praleisti laiką. Tyla baugina tuos, kurie daug kalba. Tyla asocijuojasi su liga, depresija ar kitu sutrikimu. Tačiau tereikia pabandyti patylėti drauge, kai traška žvaigždės, ir pamažu kiekvienas jos, tylos, trakštelėjimas atlieps vidų. Mūsų kolektyvinis protas kalba simboliais, nes, pasak C. G. Jungo, mus jungia viena kalba, skirtingose kultūrose įgaunanti įvairių atspalvių. Tačiau visa tai – tik atspalviai, o pati kalba išlieka, kad ir kokiomis priemonėmis ją slopintų civilizacijos. Tylos prigimties negali sunaikinti jokia žmogiška intencija, nes niekas neprilygsta Aukščiausiojo proto (Dievo, Kūrėjo, Absoliuto) išminčiai.

Noriu pasidalinti savo pamąstymu, įžvalga apie meditacijos projekciją „Ist Season of Spirit“, sukurtą draugės, intelektualios ir talentingos menininkės, įkvepiančio žmogaus – Ingridos Romaškaitės.

Šie pamąstymai galbūt rezonuos su tuo, ką kalbėjome apie tylą. Tai laiškas, kurį rašiau jai, Ingridai:

„Iš siužeto. Dalinuosi savo asmenine patirtimi, kaip man pasimatė ir suskambėjo Tavo darbas. Pradėjus žiūrėti projekciją iš pradžių galvojau, kad vitražas tiesiog keičia savo atspindžius, bet vėliau supratau, kad ten pasislėpusi liepsnelė bando ieškotis kelio, siekdama ištrūkti iš atspindžių. Tai labai mane palietė, nes šiuo metu jaučiuosi lygiai taip, kaip ta liepsnelė… Iš meditacijos siužeto įsiminė erdviškumas ir tas pirmas momentas, kai kvadratukų ratas tarsi pakyla aukštyn, o tolyje driekiasi langas (įstiklintas vitražas, pro kurį negalime giliau įžvelgti savęs, savo vos rusenančios sielos). Atrodė, lyg visas tas kvadratėlių ratas manyje dabar išgyvena naują ciklą. Dar įsiminė aliuzija į kosmosą ir jausmas, kad viskas vyksta pagal tam tikro vientiso judėjimo planą – kiekvienas atskiras kvadratėlis iš visų dvylikos, kurie vėliau įsikūnijo į trikampėlius, jautė ryšį, nors tarsi ir skyrium. Kai kosminis balandis virto kažkuo, ką galėtumėm vadinti „ugnies karūna“, jungusia liepsnojančius trikampėlius, pasijutau lyg būčiau stipresnė, lyg kažkas duotų pasąmoningą impulsą, kad nesu ir niekada nebuvau atsiskyrusi nuo šios ugninės karūnos. Vėliau ta harmoninga ugnelių trikampių piramidė, kurios viršūnėje ruseno tvarinį palaikanti liepsna, sujungė visą tą kosminį vyksmą ir leido pajusti jo tekėjimą ir mano gyvenime: kiekvienas trikampėlis yra visos mano savasties dalis, todėl tol, kol jie nesusiderina ir neranda atitikmens piramidėje, tol sunku rasti atsvarą savyje. Aštuoni violetiniai kristalėliai kažkodėl siejosi su kažko naujo gimimu – to, kas viską transformuoja ir perkeičia: lyg lapai, besisukantys ratu ir atgimę kažin kokiame medyje.

Apie idėją. Projekcijos idėja patraukli tuo, kad leidžia stebinčiajam be jokių perpildytų ir „nušlifuotų“ vaizdų įsitraukti į patį procesą – į jo ašį, esmę, judesį. Anksčiau galvojau, kad garso takelis padeda įsijausti į meditaciją, bet dabar pamačiau ir kitą pusę, kad tyla, kaip sakei pati, sukuria foną – kas vaikšto, kas kalba ir pan. Tai veiksminga tuo, kad stebintysis yra priverstas išgirsti, kur jis pats yra, kad tai, kas vyksta aplink jį, jau yra savotiška meditacija. Tokiu būdu išgirstama, kad kasdienybė gali būti meditatyvi. Jei projekcija tylioje aplinkoje būtų „transliuojama“ be pertrūkio, malda įgautų dar kitokią prasmę, dar kitą žvilgsnį, gal dar platesnį: nuo mažytės žvakės liepsnelės iki visa apimančios visatos tylos. Jei, pavyzdžiui, užėjus į bažnyčią rodytų šitą meditaciją, manau, pasijusčiau daug geriau, kažkaip gyviau, viltingiau.

Pastebėjimai. Šio darbo stiprybė ta, kad jis perteiktas simbolių kalba, o šie simboliai be galo paprasti. Manau, kiekvieno pasąmonėje paslėpta ta pati simbolių kalba, tik ją kasdienybėje perkratome per savo patirčių ir mąstymo prizmę. Vis dėlto tokie kodai vis vien paliečia savo tapatumu, kad ir kaip juos interpretuotume. Todėl maldoje paniręs žmogus (arba tiesiog žiūrovas) stebėdamas šių simbolių kalbą išgyvena tam tikrą ryšį su pasąmone, su tuo, kas aiškiai perteikia mūsų visų dvasinį tapatumą. Šie simboliai savaip prabyla kasdienybėje, tiesiog juos reikia atpažinti ir „atkurti“, o mums patiems – atrasti iš naujo vidinį gyvenimą ir prarastą tarpusavio ryšį, kuris ir atspindimas meditacijoje.“

Parengė Jūratė Ziedelytė – tinklaraštininkė, tekstų kūrėja ir vertėja

Pasidalinkite su kitais!