Apie netobulumą kaip vientisos tylos pažinimo šaltinį

rose-691996_960_720

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų išgyvena tas gniuždančias netobulumo (silpnumo, bejėgiškumo, savigraužos, savikritikos, kaltės, neapykantos sau jausmo) akimirkas, kuomet visi mūsų gražiausi sielos apsireiškimai nublanksta ir atsiveria vidinė smegduobė į sunkią kasdienę buitį ir būtį. Bet kartais nutinka taip, kad būtent visuose pačiuose netobuliausiuose tylos pavidaluose slypi didžiausia jėga.

Tyla savyje yra tobula, tačiau mūsų valia ji tampa slegiančia tuštuma, kurioje, jei jos neprižiūrime, per laiką prisikaupia nerimo, baimių, neapykantos ir kitų sunkių jausmų bei emocijų. Ten, kur tylą slegia saviplakos akmenys, glūdi pati galingiausia jėga į jos beribį pažinimą. Pakanka leisti jos slėpiniui įeiti pro siaurą nuo įtemptų minčių įelektrinto proto angą, šiek tiek atsitraukti nuo savo iškreipto pažinimo veidrodžių, kad galėtum geriau įsiklausyti į tylos slėpinio šnabždesį. Nors tai atrodo sunkiai pasiekiama triukšmo perpildytame pasaulyje ir vidinėje suirutėje, nors kartais baimė stipresnė už pasitikėjimą dieviškaisiais kelrodžiais, niekas negali iš mūsų atimti galimybės būti tylos tarpininkais.

Kad ir kokie būtume netobuli – Dievas nesirenka, kas yra geras, o kas tiesiog nevertas dėmesio. Pati mažiausia šios visatos dalelytė yra dieviška, pats mažiausias lietaus lašas savyje talpina dieviškojo pažinimo tiesas, todėl viskas sutverta pagal didžios tylos planą, nepaisant to, kokia būtų mūsų valia – griauti, ar kurti. Tyla apsireiškia begale pavidalų, net tada, kai jos nė su žiburiu neįžvelgsi – ji ima ir spingso į širdį, pereidama visus proto voratinklius, patyliukais juos iššluodama ir viską sutvarkiusi atsiųsdama žinią – „O dabar įsižiūrėk geriau į save, dar daug ko nepastebėjai…“. Taip ir aš, pirmą kartą įžengusi pro Šv. Faustinos medinio namuko Antakalnyje, Grybo gatvėje, kur ji gyveno 1933–1936 metais, dureles, pamažu pradėjau suprasti, kad joks mano netobulumas negali pranokti tylos slėpinio. Visos nuoskaudos ir neviltis, nepasitenkinimas ir bejėgiškumo jausmas tarsi nublanksta prieš šį didingą tylos šventumą. Todėl nejučia ėmiau ir savęs paklausiau: „Kodėl taip sunku palaikyti ryšį su Dievu“?

Savo mistines patirtis Šv. Faustina surašė į „Dienoraštį“, tad paminėsiu vieną įsiminusią citatą: „Mano supratimu ir patyrimu, regula apie tylą turėtų būti pirmoje vietoje. Dievas neatsiskleidžia plepiai sielai. Kuri kaip tranas avilyje daug dūzgia, bet neneša medaus. Plepi siela yra tuščia savo viduje. Joje nėra nei svarbiausiųjų dorybių, nei bičiulystės su Dievu.“. Tad vidinė ramybė visų pirma pradeda augti ne nuo dirbtinio minčių nutildymo, bet nuo aiškaus įsisąmoninimo, kad nuolatinis bruzdesys išskaido mus į tūkstančius dalelių: nebejuntame savęs kaip visumos, o taip yra sunku palaikyti ryšį su tylos slėpiniu.

Knygoje „Holograminė visata“ M. Talbot atskleidžia, jog mūsų pasaulis yra vientisas bei nedalomas organizmas. Panašiai aiškina ir filosofas S. Kanišauskas bei daugybė kitų mokslininkų. Kai atitrūkstame nuo Dievo (Kūrėjo, Absoliuto), jaučiamės tarsi būtume atskirti nuo pirminio šaltinio, kuris ir tegali pakelti mūsų dvasią, sustiprinti fiziškai, ar net suteikti jėgų išgyti nuo sunkiausių ligų. Tyloje kančia nutyla: kančia stebi, kaip ją lyg kūdikį pakelia dieviška jėga ir sūpuoja, myluoja, glosto karštą galvelę, leidžia išsiverkti, moko nusišypsoti, pripildo širdį šviesos, kad atsistoję ant kojų eitume tvirčiau, labiau mylimi ir mylintys save bei kitus. Kuo mažiau reikalaujame iš savęs, kuo mažiau lyginame save su kitais, tuo geriau pajuntame, kad nesame vieni, o kūriniai didžio plano, leidžiančio augti ir brandinti viduje įpliekstą sielos grūdelį.

Tam, kad patirtume, kas yra tas grynas ryšys su Dievu, pirma derėtų savęs paklausti, o kaip aš gyvenu su savimi ir kaip tai atsiliepia bendraujant su kitais? Dievas negali įsiveržti į mūsų vidų ir kovoti už mūsų pačių valią. Atvirkščiai, tai Jis leidžia mums rinktis – nori su Juo bendrauti ar ne. Jei negaliu su savimi sutarti, tuomet sunku tikėtis, kad sutarsiu su kitais, ar tuo labiau, su Dievu. Siela yra visai kitos prigimties, nei kūnas – jai svarbu tik tai, kas ją sieja su Dievu ir kitomis sielomis: „Siela yra paties Dievo išgryninta. Dievas, kaip gryna dvasia, veda sielą į grynai dvasinį gyvenimą. Pats Dievas iš pradžių šią sielą paruošė ir apvalė, tai yra, davė jai sugebėjimą artimai su Juo bendrauti“. Toks bendravimas atveria dar nežinomas sielos gelmes: imi suprasti, kad pačius netobuliausius tylos pavidalus atsveria stipri bendrystė su pačiu Kūrėju. Neverta tikėtis, kad nutilus pradės vykti stebuklai ar ims kristi rožių žiedlapiai iš dangaus. Toli gražu, ne. Neverta tikėtis jokių patirčių, kaip „pamilau visus ir visa tapo meile“. Tokios kalbos leidžia įtarti, kad asmeniui paprasčiausiai trūksta dėmesio. Tyla neatveria savo slėpinių plepiams ir „meilės skelbėjams“. Tyla yra tokia nuolanki ir paprasta, kad viskas, kas iš jos srūva tai – nenutrūkstantis ryšys su Dievu ir kitomis sielomis. O šis sielų ryšys iš mūsų nereikalauja nieko, tik vieno: būti tylos tarpininkais, kad ir kaip netobulai ji apsireikštų nerimo, baimės ar bejėgiškumo pavidalais. Nes nė vienas negimė tobulas – tylai reikia tokių pavidalų, nes tai yra ne kažin kokios šiukšlės, o trąšos sielai augti.

Sielai sunku skleistis kariškų sąlygų ir taisyklių nubrėžtoje būtyje. Išgyvenimas, o tuo labiau pinigai, karjera ir turtai neturi tapti mūsų pirminiu siekiu, nes Dievui reikia ne godžios, o tuščios širdies, kurioje, lyg į indą galėtų sutalpinti savo šviesą. Taip pat yra ir su mintimis: kaip tyla gali prasiskinti kelią į mūsų protus, jei jie užgriozdinti šlamštu? Kaip Dievas gali užmegzti su mumis ryšį, kai pastatome prieš Jį sieną ir susigalvojame daugybę priežasčių būti nelaimingais? Iš savo patirties supratau, jog tos sienos trukdo pasinerti į kūrybinę veiklą, mylėti save tokią, kokia esu, mylėti kitus tokius, kokie yra, ir galų gale kliudo Dievui įkvėpti mane džiaugtis gyvenimu. Sielai per daug sunku skleistis tarp tokių griežtų sąlygų. Šv. Faustinos dienoraštyje Jėzus kalba: „Jei tavo pasitikėjimas bus didelis, tai mano dosnumas bus beribis“. Čia glūdi didi tiesa: pasitikėjimas aukštesne valia nieko neatima, nėra nieko pralošiama, tik laimima, nes tokie mainai ir yra sąlyga sielai augti. Tad pasitikėti reiškia būti tylos tarpininku, kad joje lyg nuolankus augalėlis, lyg mažytė, vos pastebima pirmoji dangaus mėlynumo žibutė stiebtumeisi aukštyn.

Kalbant Šv. Faustinos namelį prižiūrinčio darbuotojo žodžiais, nuo pat pradžių pradžios ant mūsų krenta dieviški spinduliai, kurie palaiko mūsų dvasinę gyvastį. Tačiau ne visus jie paliečia, o tik tuos, kurie nori būti jų paliesti. Mes pasirenkame juos įsileisti, arba atmušti, pastatydami sieną tarp savęs ir tos šviesos. Dievas gerbia mūsų valią, kad ir kokia ji būtų, gerbia visus mūsų pasirinkimus, nesmerkia ir negrasina teismu. Tai mes save smerkiame ir įkaliname į vidinio pragaro vienutę, nes Kūrėjas – per daug gailestingas, kad taip su mumis elgtųsi. Per Šv. Faustiną žmonijai dovanota gailestingumo žinia moko pamilti visus savo netobuliausius tylos pavidalus ir leisti jiems išsitiesti, sulyginti iškrypusius kampus, susitvarkyti, išsišluoti šiukšles, iškuopti visus pakampius, kad būtų vietos Dievui įeiti ir apjungti išsibarsčiusią sielą. O tada pažvelgti į savo vidų ir nustebti: „Oho, kaip gražu, ir kaip to anksčiau nepastebėjau?“.

Jūratė Ziedelytė, straipsnių bei tekstų rašytoja, tinklaraštininkė, vertėja.

Autorės tinkalraštis

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!