Apie kliūtis

kliutys

Aš einu taku.

Einu, kur akys mato.

Mano žvilgsnis slysta medžiais, paukščiais, akmenimis.

Horizonte matau ryškėjančius kažkokio miesto kontūrus.

Aš įsižiūriu.

Mane traukia į šį miestą, jis mane vilioja.

Nežinau kodėl, bet aš jaučiu, kad šiame mieste išsipildys viskas, apie ką svajoju.

Mano tikslai, ketinimai ir siekiai.

Visi mano slapčiausi norai – šiame mieste.

Ten yra viskas, ko man reikia, viskas, ko aš siekiu ir mėginu padaryti.

Tai, vardan ko aš dirbu ir stengiuosi tapti tuo, kuo norėčiau būti.

Čia išsipildys visos mano svajonės, čia – mano didžiausias tikslas.

Aš įsivaizduoju, kad viskas tame mieste yra.

Ir neabejodamas žengiu į miesto pusę.

Tik pradėjęs kelią aš pastebiu, kad takas kyla į kalną.

Aš šiek tiek pavargstu, bet tai nesvarbu.

Einu toliau.

Priekyje matau tamsaus šešėlio kontūrus.

Priėjęs arčiau aš suprantu, kad didžiulis griovys blokuoja man kelią.

Aš bijau… Mane apninka abejonės.

Suirztu, kad nepavyksta pasiekti tikslo lengvai.

Bet aš pasiryžtu peršokti griovį.

Atsitraukiu, įsibėgėju ir šoku…

Bandymas pavyksta.

Aš nusiraminu ir einu į numatytą tikslą.

Po kelių metrų ir vėl atsiduriu prie dar vieno griovio.

Aš vėl įsibėgėju ir šoku.

Ir pradedu bėgti. Man atrodo, kad kelyje nebėra jokių kliūčių.

 

Aš nustembu, kai kelyje atsiranda praraja.

Sustoju.

Jos neįmanoma peršokti.

Apsidairęs aplink, pastebiu, kad netoliese guli lentos, vinys, įrankiai.

Suprantu, kad galiu sukonstruoti tiltą.

Bet aš niekada nebuvau geras meistras…

Ir vėl mane apninka abejonės.

Aš žiūriu į išsvajotąjį tikslą…

Ir pradedu statyti tiltą.

Praeina valandos, dienos, mėnesiai.

Tiltas pastatytas.

Su nerimu aš einu juo.

Ir, nuėjęs į kitą pusę… atsitrenkiu į sieną.

Milžiniška, šalta ir drėgna siena, apjuosusi mano svajonių miestą…

 

Aš neviltyje…

Bandau ją apeiti.

Nepavyksta.

Man reikia surasti kelią.

Juk miestas visai arti…

Aš neleisiu, kad kažkokia siena mane sustabdytų.

Aš ruošiuos užsiropšti ant jos.

Kelias minutes ilsiuosi ir kaupiu jėgas…

Ir staiga pamatau

Vaiką,

Kuris žiūri į mane lyg būtumėm seni pažįstami.

Jis man maloniai šypsosi.

Ir primena mane… vaikystėje.

Galbūt todėl aš išdrįstu pasiskųsti garsiai:

– Kodėl gi tiek daug kliūčių tarp manęs ir mano tikslo?

Vaikas patraukia pečiais ir atsako:

– Kodėl tu manęs klausi?

Jų nebuvo, kol tu neatėjai…

Pats ir sukūrei visas kliūtis.

Ištrauka iš Jorge Buckay knygos „Istorijos pamąstymui“  

Iš užsienio kalbos vertė ir straipsnį parengė Ilona Tamošiūnienė, svetainė 108studija.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

Pagrindinis paveikslėlis iš svetainės: 108studija.lt

Pasidalinkite su kitais!