Andrius Mamontovas: „Iš tėčio gavau atsidavimą savo darbui ir neišsenkančią energiją“

Asm. archyvo nuotrauka

Scenoje matomos įkvepiančios asmenybės dažnai tampa mūsų „dvasiniais tėvais“: jos ugdo, įkvepia ir formuoja mūsų asmenybes savo pavyzdžiu. Tačiau įdomu sužinoti, kas įkvepia tokius žinomus žmones ir kokias vertybes jie bando perduoti savo vaikams. Apie tai Balarama.lt redakcijai papasakojo Andrius Mamontovas.

Esate gerai žinomas kaip muzikantas, prodiuseris, aktorius, kaip kūrėjas apskritai. Tačiau vis dar gana nedaug žinome apie Andrių Mamontovą, dviejų vaikų tėtį. Papasakokite apie jį. Ar vaikų auginimas irgi yra kūryba?

Vaikų auklėjimas, visų pirma, yra savęs auklėjimas. Vaikai dažniausiai linkę ignoruoti žodinius pamokymus. Jie labiau seka gyvu savo tėvų pavyzdžiu. O vėliau savo šeimos gyvenimą grindžia vaikystėje matytu ir pažintu šeimos modeliu. Įsivaizduokite, tėtis sako vaikui: „rūkyti nesveika“, tačiau pats rūko. Toks jo pamokymas neturės jokios galios, nes nebus paremtas tinkamu pavyzdžiu. Vaikas matys tik dviveidiškumą: „Daryk, kaip sakau, bet nedaryk, kaip aš pats darau.“ Todėl auklėdami vaikus patys turime elgtis taip, kad galėtume jiems pasakyti: „Daryk, kaip aš darau.“

Kokia yra vaikų auginimo kasdienybė? Ar daug laiko praleidžiate kartu su savo vaikais? Ką veikiate kartu su jais?

Turbūt neturiu vieno pastovaus kasdieninio ritmo. Kartais būnu išvykęs ir su vaikais pabendraujame internetu. Kai esu namie, tada randame kokių užsiėmimų. Tarkim – einame į kiną arba važiuojame papietauti į miestą. Tai visada gera proga pabendrauti. Mano vaikai jau dideli, todėl turi savo interesus ir draugus. Bet pati geriausia proga bendravimui yra kelionės. Mes daug keliaujame ir kelionių metu visą laiką būname kartu, bendraujame.

Ar stengiatės „skiepyti“ savo vaikams kokias nors vertybes? Kokios jos?

Stengiuosiu nedaryti to primygtinai, nes moralizavimas arba vertybių brukimas, mano manymu, niekada nepasiekia tikslo. Dažniau pasiremiu kokiu jiems pažįstamu ar matytu pavyzdžiu, kad galėtume jį apsvarstyti. Taip turiu galimybę ne tik pasakyti, ką apie tai manau, bet ir išgirsti, ką galvoja jie.

Jeigu kalbate apie konkrečias vertybes, tai bandau parodyti, kad viskas turi priežastis ir pasekmes. Kad prieš priimdami kokį sprendimą, jie pagalvotų, ar pasekmės bus geros, ar ne. O atsidūrę kokioje sudėtingesnėje situacijoje visada pasvarstytų apie priežastis, kodėl jie joje atsidūrė.

Ką svarbiausia žinoti tėvams, norintiems kurti laisvą, atvirą ir šiltą ryšį su savo vaikais?

Kaip ir sakiau – reikia patiems būti tokiais, kokius norite matyti savo vaikus.

Vaikų ugdymas, rodos, yra ir pačių tėvų augimo procesas. Ar jame gali egzistuoti klaidos? Ar esate jų padaręs pats?

Nė vienas nesame apsaugotas nuo klaidų. Tačiau klaidos tampa naudingos tada, kai išmokstame pamoką. Tam jos ir egzistuoja.

Ko vaikai gali išmokyti savo tėvus?

Pamatyti pasaulį naujomis akimis. Juk kai vaikas pradeda kalbėti, kartojame jo juokingai tariamus žodžius, tarsi patys iš naujo atrastume garsą. Vaikai gali išmokyti tėvus žiūrėti į viską naujoko akimis. O tai būtina, jeigu nori, kad gyvenimas netaptų rutina.

Ar didelę įtaką jums darė jūsų tėvai, jų auklėjimas? Ar remiatės jų pavyzdžiu ugdydamas savo vaikus? O gal domitės įvairiomis vaikų ugdymo technikomis ir teorijomis?

Taip. Iš savo mamos paveldėjau vidinę ramybę, o iš tėčio gavau atsidavimą savo darbui ir neišsenkančią energiją. Kalbant apie vaikų ugdymo praktikas, man labai patinka Azijoje tūkstančius metų naudojamas principas:

  •  iki 5-erių metų amžiaus vaikas yra karalius, jam leidžiama viskas. Vaikas nebaramas, nes barimas jį tik išgąsdina, tačiau nieko neišmoko, išskyrus to, kad reikia bijoti tėvų. Daug stipriau veikia nepiktas žodis. Tarkim, jeigu vaikas nori numesti ar numeta kokį dūžtantį daiktą, o kuris nors iš tėvų padaro „išsigandusią“ veido išraišką, tai vaikui yra daug suprantamesnė kalba.
  •  nuo 5-erių iki 10-ies metų vaikas yra darbininkas. Jam duodama daug veiklos namuose. Jis išmoksta visų gyvenimo taisyklių.
  •  nuo 10-ies iki 15-os metų su vaiku kalbama kaip su sau lygiu. Su juo tariamasi įvairiais klausimais. Jam leidžiama suprasti ir išmokti, kad jo nuomonė yra svarbi ir lygiavertė.
  •  nuo 15-os vaiką auklėti jau vėlu. Jis yra visiškai susiformavusi asmenybė, todėl belieka priimti jį tokį, koks yra, ir bendrauti kaip su bet kuriuo kitu suaugusiu žmogumi.

„Aš tikrai niekada taip nesielgsiu su savo vaikais“, – dažnai girdime teigiant jaunus žmones. Ar šie žodžiai jums pažįstami?

Taip. Netgi labai gerai. Mano tėtis visais būdais siekė, kad tapčiau gydytojas, tačiau aš visada tam labai priešinausi, nes mano pašaukimas yra kitoks. Jis pripažino mano buvimą tik po EimantoNekrošiaus spektaklio „Hamletas“ premjeros. Todėl būdamas paauglys ne kartą sau esu pasakęs, kad savo vaikų neversiu pildyti mano įsivaizduojamo jų gyvenimo plano. Kiekvienas žmogus privalo eiti tik savo ir niekieno kito keliu. Vaikams būtina suteikti kuo daugiau galimybių pasidomėti tuo, kas juos traukia.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!