Anantara das. Dienoraštis. Žmogaus kūno dovana

saint-2356564_960_720

Anantara das – visoje Lietuvoje gerai žinomas Vedų filosofijos mokytojas, ajurvedos gydytojas, psichologas ir teisininkas. Jis konsultuoja daugybę žmonių dvasinės praktikos, šeimos, psichologiniais, sveikatos ir kitais klausimais. Dauguma jų pripažįsta, kad tai – asmenybė, keičianti kitų gyvenimus. Savo išmintimi Anantara dalijasi ir puslapyje Anantara.lt.

Dvaraka, Kaunas

Kovo 1 diena

Sveiki, mielieji. Atsiprašau, kad kelias dienas nieko neparašiau. Neparašiau, nes laikas buvo už mane stipresnis. Šiandien noriu papasakoti apie mūsų gyvenimo svarbą ir mūsų kūno brangumą.

Juk dažnai mes manome, kad už mus blogiau gyvenančių jau nėra. Taip pat mus atrodo, kad visos mūsų ligos yra nepagydomoms ir, kad mūsų nelaimės pačios didžiausios Visatoje.

Paskaitykime pasakojimą.

Vieną kartą rišį Kašjapą (išminčių) partrenkė vežimas. Kašjapa parkrito ir labai kentėjo nuo skausmo bei pažeminimo. Ir jis sušuko:

– Man reikia numirti! Vargšui šis gyvenimas – beprasmis.

Kašjapos balsą išgirdo šakalas, kuris gyveno visai netoli. Ir tas šakalas pradėjo kalbėti žmogaus balsu.:

– Visos gyvos būtybės stengiasi gauti žmogaus kūną. Jos nori juo gimti kitą gyvenimą. Tarp visų žmonių labiausiai yra gerbtinas brahmanas (šventikas). Tu, Kašjapa, turi žmogaus kūną, tu žinai šventraščius ir tu esi brahmanas. Tai kodėl tu nori numirti? Kodėl nevertini žmogaus kūno formos? Mes, šakalai, visada pavydime tiems, kas turi dvi rankas, kaip ir tu pavydi tiems, kas turi daug turto. O, brahmane, mes neturime rankų ir negalime išsitraukti rakščių, mes negalime apsiginti nuo vabzdžių, kurie kandžioja mūsų kūnus. O žmonėms duotos rankos su dešimčia pirštų, kuriais jie lengvai gali nusimesti visus gyvius, kurie juos kanda, ir gali pasikasyti vietą, kur jiems niežti. Žmonės gali pasidaryti pastogę nuo lietaus, šalčio ir sniego, gali tenkintis maloniu nuo lietaus apsaugotu guoliu. O, Kašjapa! Tavo laimei tu ne šakalas, ne kirminas ir ne varlė. Tu ne pelė, gyvatė ir niekas kitas, kuris būtų gimęs iš nepalankių įsčių. Jau vien tuo pranašumu tu turėtumei būti labai patenkintas, o juo labiau tu esi brahmanas, o tai reiškia, esi geriausia būtybė iš būtybių. Pažiūrėk į mano apverktiną padėtį: aš neturėdamas rankų negaliu apsisaugoti nuo vabalų, kurie mane kasdien kandžioja ir kurie man sukelia nepakeliamas kančias. Bet ir taip kentėdamas aš nebandau palikti savo kūno. Juk kažkas gimsta labiau laimingas, kažkas mažiau laimingas, bet kad kažkur būtų vien laimė aš niekur ir pas nieką nemačiau. Jeigu žmogus gauna turtus, jis nori ir visos karalystės. Gavę karalystę, jis ieško dieviškumo, o paskui jis trokštą paties dangaus valdovo Indros turtų. Tačiau juk pasitenkinimas susideda ne iš to, kad gauni tai, ko trokšti. Juk yra žinoma, kad nesibaigiančių norų negali numalšinti ir visos upės. Žmonės nuolat sekdami paskui savo norus tik dar labiau sužadina savo troškimus, kaip ir malkos sukelia dar didesnę liepsną. O, brahmane, juk tave aplanko skausmas kaip ir džiaugsmas ir jie abu eina vienas šalia kito. Tai dėl ko tu kenti? Pažiūrėk į neįgalius žmones, pažiūrėk į tuos, kurie neturi rankų, kurie yra sužeisti. Juk tavo kūnas sveikas ir tame, Kašjapa, ir yra tavo laimė. Jeigu tavo kūnas ir tavo kūno dalys yra be trūkumų, jeigu tavęs žmonės nemenkina dėl kažkokių tavo poelgių, tai tau nereikia palikti Dharmos kelio ir anksčiau laiko atsisveikinti su savo kūnu. Už tai, kad gyvos būtybės nusižudo, o tai yra nuodėmė, įprastai jos gimsta su bloga karma. Štai pažiūrėk į mane, brahmane. Aš savo laiku buvau panditas (šventikas-mokslininkas). Aš buvau prisirišęs prie mokslo, prie loginių samprotavimų, kurie niekur manęs kaip žmogaus nevedė. Aš neigiau Dievą, nors visi šventraščiai apie Jį kalba. Ir toks mano elgesys privedė mane prie to, kad šiame gyvenime aš gavau šakalo kūną. Ir galbūt po šimto dienų ir naktų, jeigu tai tik įmanoma, aš vėl gausiu žmogaus kūną naujame savo gimime. Ir, jeigu man pasiseks ir aš gausiu žmogaus kūną, aš netingėdamas sieksiu pažinti Dievą, laikysiuosi askezės ir nesitrauksiu nuo pasirinkto kelio.

Išminčius Kašjapa buvo apstulbintas tokia išmintinga šakalo kalba. Jis aiškiai suprato, kad jam nedera keikti savo likimo ir trokšti mirties. Jis suprato, kaip reikia vertinti žmogaus kūno formą.

Savo subtiliu suvokimu Kašjapa suprato, kad tas šakalas, tai visai ne šakalas, o dangaus valdovas – Indra. Tada Kašjapa jį pagerbė nusilenkdamas ir iškeliavo į savo buveinę, patenkintas dangaus valdovo malone.

Moralė

Žmogaus kūno vertę mes, galbūt, suvoksime tik jo netekę. Dažniausiai gailimės tik tada, kai kažką prarandame, todėl,  kol esame gyvi, turėtume labai vertinti kiekvieną savo gyvenimo dieną. Labai branginkime kiekvieną savo gyvenimo naktį.

Mes turėtume gerbti kiekvienos gyvos būtybės gyvenimą. Reikia suprasti, kad visi sutvėrimai, matomi ir nematomi, ieško tik meilės.

Su meile.

Anantara das. Svetainė: Anantara.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!