Anantara Das. Dienoraštis. Visų šeimos problemų priežastis (IV dalis)

model-956676_640

Anksčiau rašėme…

Anantara das – visoje Lietuvoje gerai žinomas Vedų filosofijos mokytojas, ajurvedos gydytojas, psichologas ir teisininkas. Jis konsultuoja daugybę žmonių dvasinės praktikos, šeimos, psichologiniais, sveikatos ir kitais klausimais. Dauguma jų pripažįsta, kad tai – asmenybė, keičianti kitų gyvenimus. Savo išmintimi Anantara dalijasi ir puslapyje Anantara.lt

Gruodžio 7 d.

Toliau tęsiame pasakojimą apie šeimyninius santykius, kuriais neretai skundžiasi moterys, nežinodamos kaip toliau gyventi šeimoje…

Moterys dažnai sako: „Vyras visai neauklėja vaikų.“ Tai sakydamos jos net nežino, ką reiškia terminas „neauklėja vaikų“. To nežino ir vyrai. Beveik kiekas neišmano, ką reiškia šis terminas, netgi pedagogai.

Pabandykime išsiaiškinti, ką reiškia „auklėti vaikus“. Žmonės mano, kad vaikų auklėjimui turi būti surašytos arba žodžiu išsakytos konkrečios elgesio taisyklės. Dažniausiai tėvai auklėjimą supranta kaip besąlygišką vaikų paklusnumą. Jie galvoja, kad tai, ką tėvai pasako, vaikas turi nuolankiai be jokių svarstymų ar dvejonių imti ir padaryti, neatsižvelgdami nei į vaiko lytį, nei į jo amžių.

Toks auklėjimo supratimas yra visiškai absurdiškas. Jeigu tėvai taip mąstydami auklėja savo vaikus, tai jų protiniai gebėjimai yra ne ką didesni negu vaikų.

Pasaulyje iki šiol nėra jokių konkrečių vaikų auklėjimo įstatymų, nors visais amžiais žmonės juos bando sukurti.

Egzistuoja bendra nuostata (ją patvirtina ir Vedos), kad tėvai savo vaikams yra kaip dievai, tačiau tai nereiškia kad patys tėvai prilyginami Dievui. Seniai praėjo tie laikai, kai tėvai buvo išsilavinę, pilni meilės ir pagarbos vienas kitam, patys šventai gyveno ir t. t.

Reikia suvokti ir visam gyvenimui atsiminti, kad vaikai mokosi imdami pavyzdį iš savo tėvų, jų tarpusavio bendravimo. O kaip dabar tarpusavyje bendrauja patys tėvai?

Dažniausiai abu to vaiko netgi nelaukia, vienas kitam priekaištauja, vienas kitą pravardžiuoja, abu yra neatsakingi ir neatlieka savo pareigų, nešvarūs, šeimoje nesilaiko jokių papročių, abu tingūs, ilgai miega, valgo bet ką, geria bet ką, rūko, dirba darbus, kuriais kankina ir žudo kitas gyvas būtybes, nesimeldžia ir t. t.

Kaip tokioje šeimoje augantis vaikas gali ko nors klausyti ir mokytis? Tėvai norėtų, kad vaikas tylėtų ir vykdytų jų komandas, nepaisant to, jog neretai jos būna netgi kvailos.

Jeigu tėvai nesutaria, ar vaikas gali išsiugdyti nuolankumo savybę? Niekaip. Vaikas gal ir paklus tėvams, bet tik iš baimės, o ne iš pagarbos jausmo ir supratimo.

Dar daugiau: jeigu žmona neklauso savo vyro, tai ir vaikai tampa nepaklusnūs. Tai liečia ir vyrą. Jeigu vyras neklauso savo tėvo ar dvasinio mokytojo, tai jo neklausys ir žmona. Šis principas yra bendras, todėl šiuolaikinėje visuomenėje nebėra jokio paklusnumo ir nuolankumo.

Norint šeimoje gyventi laimingai, reikia įgyvendinti paramparos (mokytojų–mokinių sekos) principą. Tai reiškia, kad mama vaikams – „Dievas“, mamai „Dievas“ – vyras, o vyrui „Dievas“ turėtų būti jo tėvas arba dvasinis mokytojas.

Bet kad taip būtų, šeima turėtų kultivuoti dvasinę sąmonę. Tol, kol šeimos narių sąmonė yra materiali, šeimos niekas nejungia. Jungia tik maistas, seksas, namas, kartais darbas, pramogos, rūpesčiai, buitis, tačiau tai – materiali energija. Ši energija yra silpna ir nepatvari, lyginant su dvasine energija.

Materiali energija turi savybę visus išsunkti, nuvarginti ir išskirti. Todėl kiekviena šeima turėtų pakilti virš materialių rūpesčių ir kasdieninių vargų. Pakilti į savo natūralią prigimtį. Natūrali žmogaus prigimtis – sielos „pakilimas“ virš materialaus kūno.

Moteris šeimoje yra atsakinga už šeimos narių bendravimą, vienas kito supratimą ir tarpusavio meilę. Todėl prieš pradėdama santykius su vyru, ji turi matyti ir žinoti, ar jos pasirinktas vyras tikrai nori vaikų. Ar jis jais rūpinsis, gins, bendraus ir mylės? Ar jis aukos savo laisvalaikį, pomėgius, draugus, tėvus dėl savo vaikų?

Moters vaidmuo šeimyniniame gyvenime yra neįkainojamas. Tik moteris pajėgi viską ištverti ir sujungti šeimą. Neveltui jos vadinamos Motinomis.

Tačiau vaikų auklėjimas susideda iš vyro ir moters pagarbos vienas kitam, jų abiejų norų ir bendro gyvenimo tikslo siekimo šiame gyvenime. Vadinasi, jeigu moteris labai mylės savo vyrą, tai ir vaikai ją tikrai mylės. Jeigu moteris bus nuolanki savo vyrui, tai jos vaikai bus nuolankūs jai. Jeigu moteris viduje gerbs vyrą, tai ir vaikai ją gerbs.

Taip pat reikia suvokti, kad tie vaikai – tai visai ne mūsų vaikai. Tai – jau gyvenę ir mirę žmonės arba netgi buvę gyvūnai, kuriems buvo lemta gauti žmogaus kūną ir ateiti į mūsų šeimą vaikų forma. Vaikų mes nesukuriame. Jie jau gyveno daug kartų be mūsų ir gyvens amžinai. Jie jau yra turėję milijonus kitų tėvų ir po mūsų dar turės milijonus kitų tėvų. Todėl į vaikus turėtume žiūrėti kaip į Dievo dovaną, kuri gali mums padėti priartėti prie Dievo.

Vaikai savyje įkūnija meilę, rūpestį, švelnumą, paprastumą, naivumą, gerumą, nuolankumą. Todėl ateidami į mūsų šeimą jie su savimi atsineša šias savybes. Mums tiesiog reikia jas įdiegti savyje. Mes neturėtume nieko tikėtis ar laukti iš vaikų.

Dievas mums, per mūsų vaikus, suteikia galimybę išmokti tarnauti dar vienai gyvybės formai, dar vienai sielai. Pasinaudokime šia galimybe ir pakilkime virš egoizmo, virš noro pasitenkinti. Išmokime rūpintis ir tarnauti, tai – pagrindinė mūsų misija šį gyvenimą.

 

Laukite tęsinio…

Anantara Das. Svetainė: Anantara.lt

Pasidalinkite su kitais!