Anantara das. Dienoraštis. Viešpaties meilė

bharat-2395926_960_720

Anantara das – visoje Lietuvoje gerai žinomas Vedų filosofijos mokytojas, ajurvedos gydytojas, psichologas ir teisininkas. Jis konsultuoja daugybę žmonių dvasinės praktikos, šeimos, psichologiniais, sveikatos ir kitais klausimais. Dauguma jų pripažįsta, kad tai – asmenybė, keičianti kitų gyvenimus. Savo išmintimi Anantara dalijasi ir puslapyje Anantara.lt.

Vrindavanas, Indija

Kovo 23 diena

Sveiki, mielieji. Dar viena diena Vrindavane.

Vakar sirgau, buvo tokia alergija (sloga, temperatūra, galvos skausmas), kad nepamenu kaip užmigau, bet kritau kaip „negyvas“ gal kokią 18 valandą. Nejutau kada Džai Šri devi grįžo iš šventyklos, bet atsikėliau 22 valandą vakaro ir jau buvo geriau. Tiek geriau, kad galėjau rašyti.

Šiandien apėjau visą Vrindavano parikramą, taigi, dabar sėdžiu prie kompiuterio ir dalinuosi savo išgyvenimais.

Vakar pamačiau man brangios sielos Eglės Terekaitės išgyvenimus dėl to, kad po jos paskaitos žmonės rašo negatyvius atsiliepimus ir ją užsipuola.

Noriu padrąsinti Eglę devi, kad dėl to tiek giliai neišgyventų, ir toliau skleistų meilę artimui, harmoniją šeimai, natūralų grožį, sveiką mitybą ir išaukštintą mąstymą.

Patikėkite, nedaug rasime tokių žmonių kaip Eglė devi. Nors ir jauna, ji jau dabartiniu savo gyvenimu parodo, kaip reikia gyventi, kad šalia visur jos būtų sėkmė, meilė, šlovė ir Dievas.

Šiame materialiame pasaulyje kitaip ir negali būti. Jame egzistuoja trys energijos: neigimas, aistra ir dorybė. Todėl niekada nebus taip, kad mes patiksime visiems. Kad ir ką geriausia žmogus bedarytų, kažkam, kas gyvena negatyvioje sąmonėje, atrodys, kad tai blogai. Net jeigu tokiam žmogui mokėsime pinigus už nieką ar net dykai atiduosime namus, jam vis tiek bus blogai. Tokia asmenybė vis tiek kažkuo mus apkaltins. Ji kitaip negali, nes gyvena tik tokia nuostata – viskas blogai, aplinkui melas, visur priešai.

Kita grupė žmonių, tai tie, kurie ieško naudos ir kurie pavydės bet ko, ką mes darysime geriau už juos. Jie pavydės šlovės, turtų, grožio, jėgos, žinių. Jie irgi sakys, kad padarytų geriau ir įdomiau, nes jie taip pat yra tokioje sąmonės būsenoje. Kitaip jie negali. Todėl tokie žmonės visada menkins už juos pranašesni asmenį. Jeigu viešai to nedarys, tai širdyje tikrai pavydės ir graušis.

Treti žmonės – tai dorybingieji. Jie priims net ir mūsų trūkumus, kuriuos mes padarysime savo veiksmuose ar kalboje. Jie supras, kad klysti yra visai normalu. Tokių žmonių kol kas yra mažuma. Bet jų tikrai yra ir jie labai laukia tų žinių ir gyvenimo pavyzdžio.

Aš noriu nuraminti Eglę, kad ji ir toliau tęstų savo veiklą.

Net pranašai susidurdavo su tokiomis pat situacijomis, tik jiems vietoj kritikos dažniausiai nukirsdavo galvas arba pakardavo kartuvėse.

Jonui Krikštytojui nupjovė galvą ir atnešė į rūmus ant padėklo. Sakoma, kad Jonas Krikštytojas pakrikštijo patį Jėzų. Tačiau jį įsimylėjo Erodo podukra Salomėja, o kadangi jis į ją nekreipė jokio dėmesio, tai ši iš pykčio per Erodą pasiekė to, kad jam buvo nupjauta galva.

Šventas Petras, sakoma, buvo nukryžiuotas žemyn galva.

Patį Jėzų Kristų už pamokslavimą prikalė ant kryžiaus.

Patį Aukščiausią Dievo Asmenį Krišną, kol Jis gyveno Žemėje, kasdien kas nors norėdavo nužudyti.

Įsivaizduojate kokie mes žmonės?

Mes ne tik norime kažką įžeisti, mes norime net nužudyti.

Todėl tai tik toks mažas išbandymas, kuris padės Eglei devi atsirinkti tikrus draugus ir toliau keliauti po pasaulį ir skleisti tikrą gyvenimą.

Aš linkiu, kad Viešpats įkvėptų dar daugiau Eglę devi pamokslauti ir ištverti visus pamokslautojams skirtus išbandymus. Tie išbandymai tik mus grūdina.

Nėra nei vieno pamokslautojo ar dvasinio mokytojo, kurio neapkalbėtų arba nešmeižtų. Nėra. Apie dvasinius mokytojus stato net filmus tam, kad juos sukompromituotų arba bando prie kažko prikibti, ko nesupranta tie, kurie tuo užsiima.

Nežinau, kiek kartų rašė apie mane ir kiek dar rašys. Na ką padarysi. Žinoma, kad tai džiaugsmo nesuteikia, bet toliau eini ir darai tai, kas priklauso pagal dharmą (pareigą).

Dėl kiekvieno stambesnio projekto aš važiuoju atsiklausti savo dvasinio mokytojo ir tik gavęs Jo palaiminimą, aš pradedu jį vykdyti. Tada nebijau, ką ir kas kalbės, nes tai darau su savo dvasinio vadovo žinia, o ne pats sau pasitenkinti.

Didžiausias mūsų vertintojas yra Aukščiausiasis. Gyvenimo esmė – patenkinti Dievą. Štai ir viskas.

Mano visi palaiminimai šiandien skirti Eglei Terekaitei devi.

O dabar viena istorija apie Aukščiausiąjį.

Vieną kartą Narada Munis pagavojo:

– Žemėje vyksta tiek negerų dalykų, o Viešpats Višnu vis tyli. Jeigu Jis mane pasiųstų į Žemę, tai aš žmonėms parodyčiau teisingą gyvenimo kelią.

(Narada Munis – išsilaisvinus siela, galinti minties greičiu persikelti ir į dvasinį pasaulį, ir į materialų).

Taip bemąstydamas jis atsidūrė Vaikunthoje.

(Vaikuntha – dvasinis pasaulis.)

Višnu pasisveikino su juo ir paklausė, ko jis atvyko.

(Višnu – vienas iš Aukščiausiojo Dievo vardų).

Kai Narada Munis išdėstė savo mintis, Viešpats tarė:

– Eik į Žemę ir skleisk Bhakti kelią.

(Bhakti kelias – visiškas atsidavimas Dievui). Man pačiam tai jau nusibodo ir todėl nuo šiol Aš įpareigoju tai atlikti tau.

Paklausyk, ką tu turi padaryti. Ten, Žemėje, viename miške ant medžio šakos tu pamatysi varną. Atsistok priešais ją ir tris kartus ištark „Govinda“.

(Govinda – vienas iš Dievo vardų, reiškiantis – Karvių gynėjas.)

Kas įvyks paskui, tu Man papasakosi.

Narada taip ir padarė. Jis atsidūrė tame miške, kurį buvo nurodęs Viešpats ir varnai tris kartus ištarė „Govinda“.

Kai Narada trečia kartą ištarė šį vardą, varna irgi ištarė „Govinda“ ir iš medžio nukrito ant žemės negyva.

Narada grįžo pas Višnu ir viską Jam papasakojo. Višnu liepė dabar viską pakartoti su papūga. Ir Narada padarė taip, kaip Viešpats buvo liepęs.

Papūga tris kartus pakartojo „Govinda“ ir taip pat iš medžio krito ant žemės negyva. Narada išsigando ir apie tai papasakojo Višnu. Višnu tarė:

– Nieko baisaus. Dabar eik ir tą patį pasakyk brahmano veršeliui, kuris gyvena jo tvarte.

(Brahmanas – šventikas.)

Narada tarė:

– O ne, Viešpatie! Aš to nedarysiu. Jeigu veršiukas numirs, tai brahmanas mane prakeiks.

Tačiau Višnu įtikino jį tai padaryti. Ir, kai Narada tris kartus pasakė „Govinda“, veršelis iš tiesų numirė. Narada greitai išbėgo iš tvarto ir atsidūrė pas Viešpatį. Būdamas pas Višnu Narada tarė:

– Jeigu dar nors kartą Tavęs paklausysiu, tai mane tikrai prakeiks amžiams.

Kai Višnu įkalbėjo Naradą, kad šis paklausytų Jo paskutinį kartą, jis sutiko. Viešpats tarė:

– Jeigu dar kartą taip bus, tai galėsi manes daugiau nebeklausyti.

Višnu paprašė Narados pakartoti Jo Vardą princui, kuris ką tik gimė karaliaus šeimoje.

Visai nenorėdamas Narada iškeliavo į rūmus ir labai susijaudinęs įėjo į princo miegamąjį. Karalius džiaugsmingai jį sutiko, pagerbė ir pradėjo maldauti, kad Narada palaimintų jo sūnų.

Narada priėjo prie kūdikio ir tris kartus su baime ištarė „Govinda“.

Kai Narada tai pasakė, kūdikis tarė:

– O, išminčiau, aš esu tau toks dėkingas! Kai aš buvau varna, tu davei man Upadešą (dvasinį nurodymą), dėl kurio aš gavau papūgos kūną. Kai tu vėl davei man Upadėša, aš gimiau veršiuku. Ir tu dar kartą davei man Upadešą, tada aš gimiau princu. Dabar aš gavau ir tavo daršaną (Narada jį pamatė ir palaimino), tai reiškia, kad mano gyvenimas labai nusisekęs. Aš lenkiuosi tau.

Kai Narada Munis išgirdo tokius žodžius, jam pasidarė labai gėda, nes jis suprato, kad Dievas niekada nenustoja daryti žmonėms gera. Narada pagalvojo:

– Jeigu galima užsitarnauti daug aukštesnį gimimą tiesiog kartojant Jo vardą, tai kas gali išmatuoti Viešpaties šlovę? O aš nesupratau ir blogai galvojau apie Višnu.

Su didžiausiu nuolankumu Narada atkeliavo į dvasinį pasaulį, išsitiesė priešais Viešpatį Višnu ir paprašė Jo atleidimo už savo klaidas.

Moralas

Šiame gyvenime mes daug ko nesuprantame.

Nesuprantame, kad bet kokios situacijos ar bet kurie mus supantys žmonės yra tik mūsų mokytojai, kad galėtume transformuoti savo sąmonę.

Mūsų gyvenimas nėra skirtas tenkintis. Jis skirtas pažinti save, šitą pasaulį ir patį Dievą. Tam, kad baigtume šį dvasinį mokslą, mums skirtas visas šis žemiškas gyvenimas.

Suvokite, kad kiekviena diena – tai nauja dvasinė pamoka. Dar gulėdami lovoje, bet jau su prabudusia sąmone mes iškeliaujame į tos dienos mokyklą mokytis gailestingumo, nuolankumo, kantrumo, atlaidumo, dėmesingumo, pagarbos, sąmoningumo, atsakingumo ir dar daug daug kitų savybių, kurios reikalingos norint pabaigti šią Žemės mokyklą ir sugrįžti į tikrus namus.

Todėl išnaudokime kiekvieną akimirką savęs pažinimui, kad nereikėtų gimti dar kartą kitą gyvenimą neaišku kokioje aplinkoje ir kokiame kūne ir dar kartą mokytis to, ką galime išmokti dabar.

Mano nusilenkimai visiems.

Su meile.

Anantara das. Svetainė: Anantara.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!