Anantara Das. Dienoraštis. Įsivaikinimas

person-1284444_960_720

Anantara das – visoje Lietuvoje gerai žinomas Vedų filosofijos mokytojas, ajurvedos gydytojas, psichologas ir teisininkas. Jis konsultuoja daugybę žmonių dvasinės praktikos, šeimos, psichologiniais, sveikatos ir kitais klausimais. Dauguma jų pripažįsta, kad tai – asmenybė, keičianti kitų gyvenimus. Savo išmintimi Anantara dalijasi ir puslapyje Anantara.lt.

Vrindavanas, Indija

Gegužės 18 diena

Sveiki, mielieji, šiandien mano paskutinė diena Vrindavane. 18.00 valandą jau išvažiuoju į Delį, o 1.00 valandą nakties lėktuvu skrendu į Maskvą. Paskui ryte skrydis į Vilnių ir, jeigu viskas gerai, rytoj turėčiau būti Lietuvoje.

Tos porą savaičių Vrindavane prabėgo kaip keletas sekundžių. Bet tokia jau Dievo valia.

Kokį šiandien nagrinėsime klausimą? Paskaitykime.

„Laba diena, mokytojau, žemai jums lenkiuosi ir atiduodu didžiausią pagarba jūsų šviesiam tikslui. Prašau pagalbos dėl apsisprendimo. Esu 38 metų amžiaus, sėkmingai ištekėjusi, auginam 2 vaikus. Mergaitei – 15 metų, berniukui – 5. Vis dažniau mus su vyru aplanko mintys apie dar vieną vaikelį. Bet iš kažkur ateina noras įsivaikinti. Labai prašau suteikite žinių… ar geriau susilaukti savo vaikelio, ar įsivaikinti? Nuoširdžiai dėkoju, kad esate!“

Atsakymas

Labai kilnus laiškas. Ir tikrai smagu skaityti tokį laišką, kai žmonės nori kažkam padėti.

Išsamiau panagrinėkime šio klausimo detales.

Laiške kalbama apie „savo“ vaikelio susilaukimą ir balsą iš kažkur, kad geriau įsivaikinti.

Pirmą, ką reikėtų suprasti, tai tokio kaip „savo“ vaikelio mes ir neturime. Jūs tai tikriausiai jau žinote, jeigu skaitote mano dienoraštį ir dvasinę literatūrą. Visi vaikai priklauso Dievui. Ir ten, iš tikrųjų, ne vaikai, o tokios pats sielos, kurios per mus ateina mokytis pamilti Dievą ir visas Dievo dalelytes – kitas sielas.

Tėvų pagrindinis uždavinys – suteikti vaikui žinojimą, kad jis siela. Kad jis – nemirtingas, paaiškinti, kas yra Dievas ir išmokyti vaiką bendrauti su Juo, pasitikėti Dievu.  

Štai, atrodo, kiek nedaug iš tėvų reikia. Tačiau patys žinome, kad tai – labai sunki misija. Kodėl?

Jeigu patys tuo neužsiimame, tai kaip vaikas tai sužinos. Todėl, norint, kad vaikas būtų laimingas, reikia patiems būti laimingiems.

Kai mes norime vaikelio, tai galime susiplanuoti ir paprašyti Dievo, kad Jis atsiųstų tokį vaikelį, kuris jau nuo mažens turės dievišką sąmonę.

Kai mes pasiimame vaikelį iš kitur, tai jis jau turi sąmonę tokią, kokią turi. Jis jau labai labai suformuotas. Štai koks skirtumas.

Aišku, niekas nežino, kokį mes patys tą kūdikį pasikviesime, tačiau, kai patys apie tai galvojame, mes tam galime ruoštis.

Pasninkauti, susilaikyti nuo lytinių santykių, patys susitvarkyti savo sveikatą, melstis, prašyti palaiminimų dėl vaikelio, važiuoti į šventas vietas, pasirinkti laiką, valandas kada santykiauti, skaityti dvasinę literatūrą. Visa tai padeda pasikviesti dvasingą kūdikį.

Kai pasikviečiame dvasingą sielą, pusė darbo jau padaryta. Į šeima gali ateiti labai brandi siela, gali ateiti net koks pusdievis, toks vaikas gali būti pagalba visai tautai. Tarkim, jeigu vaikas taps šventu žmogumi, tai kiek kitų sielų jis išgelbės?

Kai mes įsivaikiname, tai, kaip ir rašiau, gauname kitų žmonių pasikviestą sielą, kuri vaiko pavidalu yra tiesiog atiduota valstybės arba kokios geros krikščioniškos organizacijos likimo valiai. Dažniausiai tokią sielą kvietė asocialūs tėvai. Jie dažniausiai netgi nekviečia, tiesiog smaginasi ir seksualiai tenkinasi. Reiškia, dažniausiai pas tokius asmenis ateina sielos su žemesne sąmonės galia. Dažniausiai ateina sielos, kurios pačios nesirūpino kažkuo ir joms reikia atlikti didesnę bausmę, negu kitoms sielos, kurios taip pat atlieka bausmes už savo nuodėmes.

Aišku, yra išimčių. Priklausomai nuo vaikų namų vadovo, kolektyvo, dvasinio tyrumo ten gyvenantys vaikai irgi gali gauti dvasinės meilės. Bet jie negaus jos tiek, kiek gali gauti vaikai, kurie auga su tėvais.

Jeigu jums kyla noras įsivaikinti vaiką, tai reiškia, kad išlenda kažkokios karminės skolos kažkam, kam jūs skolinga.

Jeigu įsivaikinsite vaiką iš vaikų namų, tai reikia suvokti ir būti tam pasiruošus, kad paaugęs vaikas tikriausiai ieškos savo tikrųjų, biologinių tėvų. O jeigu jo tėvai bus gyvi, jis norės susitikti ir bendrauti, ir tai bus jo natūralus noras. Todėl jūs negalite to vaiko savintis ir galvoti, kad jis jūsų nuo pat pradžių.

Dar daugiau, jūs širdimi ir savo veiksmais turėsite duoti jam tiek pat meilės, kaip ir savo vaikams. Jūs negalėsite skirstyti, kad čia iš vaikų namų, čia mūsų. Jeigu jau paimate vaiką į savo namus – jis yra jūsų.

Todėl turite pasimeldę, labai ramiai abu su vyru pasitarti, ką daryti. Turite pasikalbėti su savo vaikais, kaip jie tai priims. Tai didelis iššūkis visai jūsų šeimai.

Kas svarbiausia šiame klausime?

Bet kokiu atveju, ar pagimdysite, ar įsivaikinsite vaiką, auginkite jį Dievui. Tada tai bus tarnystė Dievui. Tada viskas jūsų gyvenime seksis.

Su meile jūsų šeimai,

Anantara das

Svetainė: Anantara.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!