Anantara das. Dienoraštis. Sudėtingi santykiai su tėčiu

father-daughter-1476167_960_720

Anantara das – visoje Lietuvoje gerai žinomas Vedų filosofijos mokytojas, ajurvedos gydytojas, psichologas ir teisininkas. Jis konsultuoja daugybę žmonių dvasinės praktikos, šeimos, psichologiniais, sveikatos ir kitais klausimais. Dauguma jų pripažįsta, kad tai – asmenybė, keičianti kitų gyvenimus. Savo išmintimi Anantara dalijasi ir puslapyje Anantara.lt.

Vrindavanas, Indija

Lapričio 25 diena

Sveiki, mielieji, šiandien paskaitykime ilgą, bet vienam žmogui labai svarbų laišką.

„Sveiki, Anantara, taip ilgai užtruko, kol pradedu rašyti šį laišką, ilgai kaupiausi. Jau rašiau jį prieš porą metų, bet tikriausiai pasimetė klausimų gausoje. Tačiau dabar bus proga išdėstyti problemą kitu rakursu, nors esmė nelabai pasikeitė. Jau porą metų neapleidžia manęs tos mintys. Atsiprašau, kad laiškas ilgas. Noriu padėkoti, kad esat. Tai taip svarbu. Klausausi jūsų, skaitau, apsilankau paskaitose. Bet man dar tobulėt ir tobulėt. Nors gyvenimas taip pasikeitė – tapau kitokia – geresnė ir gailestingesnė viduje, optimistė, konfliktiškų ir sunkių situacijų sumažėjo arba jos išvis išnyko, atradau meditaciją, jogą, dvasines knygas. Nors dar tiek daug galiu padaryti geriau. Svarbiausia, kad labai pasikeitė supantys žmonės. Tarsi išlipau iš kažkokios upės vagos, į kurią buvau įkritusi.

Sirgau valgymo sutrikimu, bet pagijau, turėjau smurtaujantį vaikiną, bet sustiprėjau ir nutraukiau niekur nevedančius santykius. Radau jėgų keistis ir per psichoterapiją labai sutvirtėjau.

O tada atradau dar ir jus. Atėjo supratimas apie sielą, karmą ir visatos dėsnius. Esu dėkinga! Neseniai susilaukiau naujagimio, o ir mano vyras yra partneris visame kame. Esu tokia dėkinga už šias Dievo dovanas.

Tik mane vis persekioja senojo gyvenimo šešėliai. Mano tėvas. Turiu tėvą, kuris nežino, kad aš ištekėjusi jau porą metų, kad susilaukiau kūdikio. Nežino, kuo aš gyvenu ir kaip gyvenu. Nepažįsta mano vyro. Jis net nežino, kaip sekasi mano seseriai, nes ji nenori su juo bendrauti. Nežino nieko ir apie savo buvusią žmoną, mūsų mamą, nes ji kaip ir turi slapstytis nuo jo, visus 15 metų po skyrybų. O buvo nelengvi laikai, kai buvom šeima. Tėvas gėrė, išgėręs tapdavo kaip išprotėjęs, rėkdavo, daužydavo daiktus ir baldus, kliedėdavo, kaltindavo mamą neištikimybe, nors tai visiška netiesa. Ne vieną kartą buvo mamai į smilkinį įstatęs ginklą arba sau, grasino nužudyt arba kad pats sau galą pasidarys, buvo, kad net iššovė, bet šalia… Ne vieną kartą buvo sumušęs mamytę, nuolat ją žemindavo ir juokdavosi, būdavo vis neištikimas su kitomis moterimis, niekad pinigų namo neparnešdavo, sunkiai vertėmės… Būnant vyresnėse klasėse mane prilupo su diržu taip, kad savaitę sėdėt negalėjau. Vėliau jis emigravo, tada mums gyvenimas tarsi nušvito. Vėliau tėvai išsiskyrė. Palaikiau su juo šiokius tokius ryšius telefonu ir internetu. Bėgant metams atsileido mano širdis, labai tikėjau, o gal idealizavau ar norėjau patikėti, kad jis pasikeitė, nuvykau jo aplankyti. Bet pamačiau, kad jis mažai tepasikeitė – alkoholis, daug melo, apgavysčių ir apsimetinėjimo prieš kitus, agresija ir nesivaldymas išgėrus, kliedesiai, smurtas prieš naująją žmoną. Paskutinius porą metų mūsų bendravimas beveik nutrūkęs. Gaunu iš jo laiškus, kuriuose jis rašo, kaip ilgisi mamos ir tikisi mus susigrąžinti. Nors ten turi kitą moterį. Tas jo laiškų rašymas, reikalaujant manęs jam padėti susigrąžinti santykius, mane labai vargina ir sekina. Aš negaliu jam padėti, nesu atsakinga už mamos ir sesės – dviejų suaugusių žmonių jausmus, nes jos nebendrauja. Tai kodėl jis manęs to reikalauja? Kai paskutinį kartą parašiau jam, kad liautųsi mane persekioti reikalaudamas neįmanomo, gavau laišką, kad aš lieku kalta, nes dabar jis pasikars, nusižudys, nes neliko dėl ko gyvent. Vėliau vėl rašė, kliedėjo, kaip myli mamą, pradėjo skambinti internetu, bet aš nenoriu su juo kalbėtis, jaučiu baimę, stresą, nenorą, kad net gerklę man užspaudžia. Kai neatsiliepiau jis man vėl parašė, kad jei kitą kartą neatsakysiu į jo skambutį jis nusižudys. Tikrai labai išgyvenu, bet kartais atrodo, kad jis manipuliuoja manim taip, kaip manipuliuodavo mama. Taigi, jis turi anūką, bet to nežino. O aš bijau, kad sužinojęs imsis mus dar labiau persekiot. Nes taip ir jaučiuosi, kad reikalauja iš manęs daugiau nei galiu jam duoti. Nors labai norėčiau, kad tėvas būtų tėviškas, norėčiau šiltų santykių, tačiau po bendravimo su juo jaučiuosi visa išsidraskius, pasimetus, be jėgų. Kaip man elgtis, juk net Šventam Rašte sakoma: „Mylėk savo tėvą ir motiną“. Aš jį myliu, pergyvenu dėl jo, linkiu, kad jam sektųsi, vis meldžiuos, kad pagaliau atrastų ramybę, bet kartu ir bijau prisileisti arčiau. Ar labai blogai darau, Anantara? Dėkoju.

Atsakymas

Atsiprašau, kad tiek metų Jums neatrašiau. Pagaliau šiandien galiu atsakyti ir Jums.

Ką noriu Jums pasakyti? Kad nurimtumėte ir gyventumėte ramų gyvenimą.

Taip, Jūs teisi cituodama Šventąjį raštą: „Mylėk savo tėvą ir motiną“, tačiau reikia mokėti dar ir suprasti šį įsakymą.

Jūs vargstate su savo tėvu kaip tik dėl to, kad nežinote, kokie turi būti Jūsų dabartiniai santykiai. Jūs, kaip dukra, norėtumėte tikrai gražių santykių su tėvu, tačiau problema ta, kad jis neteisingai bendrauja su Jumis. Todėl šie santykiai nebus tokie, kokių Jūs norėtumėte ir apie kokius svajojote.

Nebus todėl, kad santykiai iš jo pusės Jūsų mamos atžvilgiu, seserų atžvilgiu ir Jūsų atžvilgiu yra savanaudiški.

Savanaudiški ta prasme, kad jis nori tenkintis gaunama energiją iš jūsų visų, o pats duoti meilės – nenori.

Štai kodėl nuo tokių santykių pabėgo Jūsų mama ir sesės.

Tačiau Jūs pasilikote. Ir jis dabar Jus naudoja kaip savo įrankį, kaip ryšininką norėdamas pasiekti ir pasitenkinti Jūsų mama ir sesėmis.

Jūs viską jaučiate ir suprantate. Suprantate, kad tokie jo santykiai yra savanaudiški ir todėl Jums nuo tokių santykių net kaulus laužo. Laužo todėl, kad tokie santykiai neteisingi. Netesingi, kadangi juose nėra meilės, nėra užuojautos, nėra pagarbos, nėra nieko išskyrus norą savanaudiškai pasitenkinti.

Ką daryti?

Jus tėvas turėjo ginti ir globoti iki to momento, kai ištekėjote. Tačiau jis tas pareigas atliko blogai.

Dabar, kai esate ištekėjusi, Jus turi ginti ir globoti vyras. Tėvas nebegali kištis į Jūsų gyvenimą, nes jis su savo destruktyvia veikla ir mąstymu gali tiesiog sugriauti Jūsų šeimą.

Jis galėtų patarti, jeigu Jūs neteisingai gyventumėte, tačiau dabartinis Jūsų su vyru gyvenimas yra daug kartų sąmoningesnis negu tėvo, todėl jis nebegali nieko net patarti.

Jis turėtų būti laimingas vien tik žinodamas, kad Jūs gyvenate laimingai. Tačiau jam to maža, jis nori gauti dėmesio kaip vaikas.

Todėl Jus dabar turi ginti vyras.

Jūsų vyras turi atsakinėti į jo laiškus, kuriuose jis Jus kaltina ir kažko reikalauja.

Jūs negalite iš naujo sutuokti savo mamą ir jį, ir bendrai Jūs nieko nebegalite. Todėl atsikratykite iliuzinės savo, kaip dukros, pareigos daryti tai, ko negalite ir graužti save, kad negalite padėti tėvui.

Jūsų vyras turi apginti Jūsų psichiką atsakinėdamas į uošvio laiškus tokiais žodžiais:

„Labas, tėti/uošvi (ar dar kažkaip panašiai). Jūsų dukra negali Jums padėti šiuo klausimu. Mes Jus mylime, gerbiame ir visada linkime tik laimės. Žentas…“

Štai ir viskas. Taip reikia atsakyti į kiekvieną laišką, nes kitaip Jūs su savo neramia psichika veikiate savo vyrą ir kūdikį bei žinoma save.

Nebijokite, tėvas nenusižudys. Jis niekada nenužudys savęs, nėra tokio dalyko kaip nusižudymas, nes siela gyvuoja amžinai.

Jeigu tėvas kažko klausia dėl Jūsų, tai vyras gali atsakyti, kaip Jums sekasi ir Jums nepersiduos ta graužianti tėvo energija.

Todėl, kai pamatote tėvo elektroninį laišką, net neskaitykite, o persiųskite vyrui.

Kai tėvas Jums skambina, perduokite ragelį vyrui.

Taip baigsis Jūs terorizavimas.

Taip padėsite tėvui atsirišti nuo Jūsų, nes kai vaikai užauga, tėvai turi pradėti galvoti apie amžinybę ir Dievą, o ne apie užaugintus vaikus.

Jūsų, kaip dukros, pareiga viena – kasdien melstis. Tik melstis ir viskas.

Kaip ateis laikas, kad tėvas nebegalės vaikščioti, tada galėsite padėti ir fiziškai. Tada galėsite samdyti globėją arba priimti gyventi į savo namus. Dabar jam reikia pasakyti, kad jis melstųsi ir kreiptųsi pagalbos į Dievą, o ne į Jus.

Dabar galite padėti tik dvasiškai.

„Mylėk savo tėvą ir motiną“ reiškia – tarnauk jiems.

Šiuo momentu negalite kitaip fiziškai pasitarnauti tėvui. Bet galite pasitarnauti dvasiškai. Dvasiškai – tai reiškia maldomis.

Melskitės kasdien, o Viešpats Pats atsirinks, kiek ko reikia duoti tėvui ir ką reikia palikti Jums.

Todėl prašykite, kad Jus apgintų vyras – dabar tai jo pareiga.

Tačiau neturi būti jokių grasinimų, pykčių, įžeidinėjimų, atsižadėjimų.

Vyras turi pasakyti, kad „dukra niekuo Jums negali padėti, ji Jus labai myli, tačiau mes auginame kūdikį ir nenorime jokio streso, todėl nuo šiol aš visada kalbėsiuosi su Jumis ir viską jai perduosiu. Jei aš galiu kuo nors, mano brangus uošvi, padėti, sakykite“.

Aš linkiu Jums daugiau galvoti apie Dievą, o ne apie tai, ko Jūs negalite padaryti.

Su meile.

Jūsų tarnas Anantara das

Pasidalinkite su kitais!