Anantara das. Dienoraštis. Santykių gylis

asia-2215372_960_720

Anantara das – visoje Lietuvoje gerai žinomas Vedų filosofijos mokytojas, ajurvedos gydytojas, psichologas ir teisininkas. Jis konsultuoja daugybę žmonių dvasinės praktikos, šeimos, psichologiniais, sveikatos ir kitais klausimais. Dauguma jų pripažįsta, kad tai – asmenybė, keičianti kitų gyvenimus. Savo išmintimi Anantara dalijasi ir puslapyje Anantara.lt.

Vrindavanas, Indija

 Kovo 10 diena

Sveiki, mielieji.

Neįtikėtina, bet aš Indijoje. Grįžau čia po keturių mėnesių. Atrodo, taip neseniai čia buvau, tačiau vėl viskas labai pasikeitę.

Visą savaitę nerašiau jokio dienoraščio. Diena vijosi dieną, naktis – naktį, ir aš visame tame kosmose buvau kaip dulkė.

Šiandien čia, Vrindavane, dar kartą susimąsčiau apie savo gyvenimą. O kas toliau?

Kai esu Lietuvoje ar kokioje kitoje šalyje galvoti – „o kas toliau?“ nėra kada. Čia, Vrindavane, man paskutiniu metu visada iškyla tas pats klausimas.

Suprantama, kad reikia tarnauti Dievui ir žmonėms, tačiau norisi to gylio. Santykių gylio. Santykių tarp Dievo ir žmonių.

Paskutiniu metu suprantu, kaip svarbu žmogui turėti santykius su kiekviena gyva esybe. Ir ne bet kokius santykius, o tikrus. Tikrus – tai išjaustus santykius su tais žmonėmis, kurie kiekvieną dieną ateina į mūsų gyvenimą. Ir ne tik su žmonėmis! Norisi suprasti ir kitas gyvas būties formas, nes ten taip pat yra santykiai.

Kad suprastume, išjaustume kitą gyvą būtybę reikia labai tyros širdies.

Paskutiniu metu aš stoviu vienoje vietoje. Bent taip man atrodo. Taip, santykiai yra su daugeliu žmonių. Daugeliui žmonių aš padedu. Bent taip sako patys žmonės. Tačiau dar nėra to gylio. Nėra to gylio, kurį turėjo Šrila Prabhupada arba mano mokytojas.

Aš tikiuosi jau kitą savaitę gyvai pamatyti savo dvasinį mokytoją Jo malonę Čaitaniją Čandrą Čaran Prabhu.

Socialiniame tinklapyje Facebook skaičiau, kad Jis prižadėjo šių metų vasarą atvažiuoti į Latviją. Noriu Jį pasikviesti ir į Lietuvą, nes čia yra daug žmonių, kurie Jį labai myli. Todėl aš ir atvažiavau čia, į Vrindavaną, kad galėčiau su Juo susitikti. Tokiems pakvietimams elektroninio laiško nepakanka. Tokioms ypatingoms šventoms asmenybėms reikia asmeninio kvietimo. Ir tikiuosi, kad mokytojas išgirs mano maldas ir atvažiuos į Lietuvą.

Niekada gyvenime nebūčiau pagalvojęs, kad ateis laikas ir aš tapsiu nuo kažko priklausomas. Visą gyvenimą siekiau nepriklausomybės ir už tą nepriklausomybę visada brangiai mokėjau, kol vieną dieną Viešpats manęs pasigailėjo ir davė supratimą, kad mano nepriklausomybė – tai tik mano išdidumas.

Kai prieš devynis metus paklausiau mokytojo kaip nugalėti išdidumą, Jis pasakė, kad tam reikės viso gyvenimo. Ir Jis buvo teisus.

Išdidumas – labai subtili energija. Iš pradžių ji būna labai grubi. Grubi, kai mes atvirai visus eksploatuojame ir garsiai niekiname. Vėliau ji tampa subtilesnė, kai viską darome apskaičiuotai. Dar vėliau ji pasidaro labai subtili. Tada jos lyg ir nematome, tačiau manome, kad mes labai geri, kad darome gerus darbus ir tuo džiaugiamės. Kai mus visi giria, tampame labai savimi patenkinti. Tačiau net ir tada tas išdidumas yra išdidumas. Ir jis ne mažesnis už tą išdidumą, kai mes atvirai eksploatuojame kitus. Toks išdidumas dar pavojingesnis, nes taip galima sugadinti daugelio žmonių likimus.

Tikra meilė – tai būti tik Dievo įrankiu ir nieko daugiau.

Tikras „aš“ – tai nieko nelaukti iš šio pasaulio.

Tikras „aš“ – tai supratimas, kad aš esu amžinas Dievo tarnas ir kad niekas man šiame pasaulyje nepriklauso.

Nepriklauso ne tik turtai, vaikai, žmona, vyras, giminės, bet ir laisvė, ir gyvybė.

Štai čia kažkur aš ir sustojau. Toliau nenuėjau.

Todėl šioje vietoje ir reikalinga dvasinio mokytojo pagalba. Sustojau ties ta vieta, kur mano širdis neverkia dėl Dievo.

Šventraščiai rašo, kad tyros širdies žmogus be Dievo negali būti nei vienos minutės. Kaip vaikas negali būti be mamos, taip ir žmogus negali būti be Dievo nei minutės. Jeigu tyras žmogus negali būti be Dievo, jis Jo šaukiasi kiekvieną akimirką.

Tai, gal būt, daugeliui bus nesuprantama, tačiau tokia būsena laukia kiekvieno iš mūsų, jeigu mes norėsime daugiau čia nebesikankinti: daugiau nebegimti materialiame pasaulyje, nebesirgti, nebesenti ir nebemirti.

Visa kita šiame pasaulyje yra tik apgaulė, tik spąstai. Ir mes visi įpuolame į tuos spąstus.

Tik Vrindavane galima tai suvokti, pamačius, kaip čia žmonės atsiduoda Dievui. Atsiduoda ne tik indai, bet ir baltieji.

Ir tik čia galima pamatyti, kaip žmonės myli Dievą. Jie dėl Dievo gali nevalgyti, negerti, groti ir šokti dieną ir naktį. Jie gali dėl Dievo paaukoti viską.

Aš rašau kambaryje, o lauke visur visa dieną skamba varpai ir gieda žmonės. Čia kiaurą parą žmonės tarnauja Dievui. Tarnauja visur, kas kaip gali.

Žinoma, galite paklausti, kodėl vis kalbu apie tą Dievą?

Negi nėra kažko įdomesnio, negi man nenusibosta apie Jį kalbėti?

Atsakysiu: iš tikro, visa kita nebeįdomu. Šiame pasaulyje niekas mūsų negali patenkinti taip, kad mes būtume laimingi, išskyrus ryšį su Dievu.

Mums laimės negali suteikti turtai, artimieji, gabumai, seksas, narkotikai, cigaretės, alkoholis, darbas, maistas. Tik iš pradžių mums, jauniems, atrodo, kad jeigu aš kažką turėsiu, tai būsiu laimingas, tačiau metams bėgant, supranti, kad niekas šiame pasaulyje negali mūsų patenkinti, negalėjo ir negalės, tik Dievas.

Ir, kas įdomiausia, kuo daugiau apie Jį kalbi, tuo Jis tampa labiau artimas, įdomesnis. Jis pradeda ateiti į mūsų gyvenimo aplinką ir džiuginti mus.

Kaip Jis džiugina mus?

Duodamas mums tai, ko trokštame, kai mes net patys netikime, kad tai turėsime. Jis pradeda pokštauti su mūsų gyvenimu. Jis pradeda atvesti į mūsų gyvenimą įdomius ir ypatingus žmones, sukuria nuotaikingą kasdienybę, Jis kažką duoda ir kartu atima. Jis – štai toks. Tiesiog toks ir viskas.

Priimdamas dvasinį mokytoją į savo gyvenimą aš radau būdą ir metodą įveikti abejingumą, gudrumą, išdidumą, netikrumą, baimę. Tik Jo malonės dėka gal pavyks dar šiame gyvenime kasdien ilgėtis Dievo ir verkti dėl Dievo.

Su meile.

Anantara das. Svetainė: Anantara.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!