Anantara das. Dienoraštis. Santykiai šeimoje (I dalis)

babe-2964756_960_720

Anantara das – visoje Lietuvoje gerai žinomas Vedų filosofijos mokytojas, ajurvedos gydytojas, psichologas ir teisininkas. Jis konsultuoja daugybę žmonių dvasinės praktikos, šeimos, psichologiniais, sveikatos ir kitais klausimais. Dauguma jų pripažįsta, kad tai – asmenybė, keičianti kitų gyvenimus. Savo išmintimi Anantara dalijasi ir puslapyje Anantara.lt.

Dvaraka, Kaunas

Rugpjūčio 22 diena

Sveiki, mielieji, šiandien skaitysime vienos šeimos istoriją ir galvosime, kaip jiems padėti. Perskaitykime laišką.

„Skaitau Jūsų dienoraščius ir džiaugiuosi atrasdama daug teisingų atsakymų. Džiaugiuosi šiame gyvenime turėdama tiek daug nuostabių dalykų, vadinasi, praėjusiuose gyvenimuose jau esu nemažai padirbėjusi su savimi. Tačiau kaip bebūtų, neišmoktų pamokų dar tikrai yra.
Aprašysiu trumpai savo situaciją, nes noriu užduoti du klausimus. Situacija tokia: susituokiau antrą kartą. Turiu nuostabų vyrą, su kuriuo neseniai susilaukėme sūnelio. Jį abu be galo mylime. Turiu sūnų iš pirmos santuokos, jam 4 metai ir 9 mėnesiai. Vaikas turi, žinoma, traumų dėl pirmųjų skyrybų, vėliau dėl naujo mano vyro, gyvenamos vietos pasikeitimo ir panašiai. Jis yra savotiško būdo, uždaras berniukas, nebendrauja su svetimais žmonėmis, sunkiai prisileidžia.
Mano vyras yra griežtas (man regis, per griežtas), atrodo, kad mano sūnus lieka atstumtas mūsų šeimoje. Nors jis stengiasi jam rodyti dėmesį, yra šmaikštus ir sugeba prajuokinti, bet kartais būna grubus. Kai jam tai pasakau, jis man atsako: „tu neįsivaizduoji, kaip sunku auginti svetimus vaikus“.
Vyro mama mano sūnų įtaria sergant autizmu, nes jis nesikalba su vyro tėvais.
Turbūt mano sūnaus tokia karma. Tačiau ką aš, kaip motina, galėčiau padaryti geriausio, kad jis atsivertų ir priimtu visus aplinkinius, juos pripažintu ir įsidrąsintu?
Ir antras klausimas: kodėl dabartiniam mano vyrui šiame gyvenime tenka auginti antrą ne savo berniuką (prieš mane jis turėjo draugę, kuri turėjo sūnų. Užaugino jį nuo 3 m. iki 12 m.)? Ačiū.“

Atsakymas

  1. Skaitau Jūsų dienoraščius ir džiaugiuosi atrasdama daug teisingų atsakymų. Džiaugiuosi šiame gyvenime turėdama tiek daug nuostabių dalykų, vadinasi, praėjusiuose gyvenimuose jau esu nemažai padirbėjusi su savimi. Tačiau kaip bebūtų, neišmoktų pamokų dar tikrai yra.

    Aprašysiu trumpai savo situaciją, nes noriu užduoti du klausimus.

Malonu, kad skaitote dienoraštį ir randate tikrų žinių.

  1. Aprašysiu trumpai savo situaciją, nes noriu užduoti du klausimus. Situacija tokia: susituokiau antrą kartą. Turiu nuostabų vyrą, su kuriuo neseniai susilaukėme sūnelio. Jį abu be galo mylime. Turiu sūnų iš pirmos santuokos, jam 4 metai ir 9 mėnesiai. Vaikas turi, žinoma, traumų dėl pirmųjų skyrybų, vėliau dėl naujo mano vyro, gyvenamos vietos pasikeitimo ir panašiai. Jis yra savotiško būdo, uždaras berniukas, nebendrauja su svetimais žmonėmis, sunkiai prisileidžia.

Mes visi esame savotiško būdo. Nėra nei vieno žmogaus, kuris būtų identiškas kitam. Mes visi skirtingi.

Žinoma, mes turime kažkokius savo žmonių vertinimo kriterijus, pagal kuriuos suskirstome visus savo pažįstamus į dvi kategorijas:
A) Normalus (kaip visi).
B) Nenormalus.

Todėl kai sakote, kad Jūsų sūnus yra savotiško būdo, tai yra tik Jūsų ir kitų visuomenės atstovų sąlyginai prote susidėliotų elgesio ir gyvenimo normų vertinimas subjektyvioje skalėje.

Kažkam ir Jūs pati, ir aš, ir iš esmės bet kuris žmogus gali atrodyti „savotiškas“. Bet tai nereiškia, kad toks žmogus yra kažkuo menkesnis už bet kurį iš mūsų. Tai yra tiesiog subjektyvus vertinimas, remiantis tik mano arba tos visuomenės tam tikro laikotarpio elgesio kriterijų rodikliais.

Būtent dėl to kita, papildoma informacija apie Jūsų sūnų, atskleidžia pilnesnį Jo paveikslą.

  • Uždaras berniukas – dar vienas Jūsų sūnaus paveikslo štrichas.

Uždaras – tai reiškia, kad žmogus niekam neatveria savo širdies.

Kodėl Jūsų berniukas neatveria širdies?

Nes niekuo nepasitiki.

Tam, kad mes galėtume kažkam atverti savo širdį, reikia, kad tas „kažkas“, kuriam mes pasakosime, kas vyksta mūsų gyvenime, nepasmerktų net mūsų minčių, nesityčiotų, niekam nepasakotų apie mūsų silpnybes, toks žmogus turi norėti mums gero, būti nesavanaudiškas, aukoti mums savo brangų laiką, turėti kantrybės mus išklausyti, turėti išminties mums kažką patarti, priimti mus tokius, kokie esame.

Štai to Jūsų sūnaus gyvenime nebuvo ir Jis dabar šiame pasaulyje niekuo nepasitiki.

  • Nebendrauja su svetimais žmonėmis.

Pagalvokime, ar mes, suaugusieji, taip jau norime bendrauti su svetimais žmonėmis?

Tikriausiai nelabai.

Jūsų sūnus savo gyvenime neturėjo labai artimo žmogaus, kuris Jį suprastų ir Jis galėtų juo pasitikėti.

Mes nebendraujame su kitais žmonėmis, nes bijome jų vertinimo kriterijų savo atžvilgiu.

Kai turime vidinių konfliktų ir kompleksų savyje, mes bijome su kažkuo artimiau bendrauti. Todėl bet kurio vaiko, kuris sunkiai bendrauja su svetimais ir net su artimaisiais, pagrindinė kompleksų priežastis yra nesaugumas šeimoje. Pirmiausia, reikia šeimoje pelnyti vaiko pasitikėjimą, tada jis pradės bendrauti su visu pasauliu.

  • Sunkiai prisileidžia.

Tam, kad kažką prie savęs prisileistume, mes turime pajausti, kad tas žmogus mus myli kiekvieną dieną be išimties.

Tik tada kai jausiu, kad kažkas mane myli kiekvieną dieną, aš patikėsiu, kad esu saugus ir galėsiu tą, kuris mane myli kiekvieną akimirką, įsileisti į savo širdį.

Dar daugiau. Aš įsileisiu į savo širdį tik tą žmogų, kuris atleis už mano trūkumus ir klaidas. Tik tą, kuris mane priims tokį, koks aš esu.

Kitu atveju aš tikrai nesijausiu saugus.

Laukite tęsinio…

Anantara das

Pasidalinkite su kitais!