Anantara das. Dienoraštis. Ryšys su mirusiais

boat-dock-2745174_960_720

Anantara das – visoje Lietuvoje gerai žinomas Vedų filosofijos mokytojas, ajurvedos gydytojas, psichologas ir teisininkas. Jis konsultuoja daugybę žmonių dvasinės praktikos, šeimos, psichologiniais, sveikatos ir kitais klausimais. Dauguma jų pripažįsta, kad tai – asmenybė, keičianti kitų gyvenimus. Savo išmintimi Anantara dalijasi ir puslapyje Anantara.lt.

Palanga

Liepos 24 diena

Sveiki, mielieji. Šiandien gavau vieną laišką apie ryšį su mirusiais. Paskaitykime.

„Sveiki dar kartėlį, aš su savo nesibaigiančiais apmąstymais kreipiuosi į Jus. Ką tik prisiminiau savo dvasios sesę, kuri prieš kelis metus paliko kūną. Ją prisiminus, tarsi pakalbindavau, tačiau dabar pagalvojau, jei jos siela jau turi kitą kūną, tai ji manęs neprisimena. Ir ar verta tada prisiminti mirusius?

Atsakymas

Kai sakome „jos siela jau turi kitą kūną“, tai tokia terminologija mes neteisingai nusakome norimą išreikšti mintį. Šiuo pasakymu laiško autorė padalija savo draugę į:

1. sielą,
2. ir ją pačią.

Tačiau reikia žinoti, kad mes ir esame sielos. Mes esame dvasinės būtybės. Ir galime įsikūnyti bet kokios gyvos būtybės kūne. 

Laiško autorė ir mes turėtume sakyti: „Ją prisiminus, tarsi pakalbindavau, tačiau dabar pagalvojau, ji jau turi kitą kūną, tai ji manęs neprisimena“.

Pastebėjau, jog žmonės nesusigaudo, nei kas ta siela, nei kas ta dvasia.

Kai žmonės nesusigaudo, kas yra siela, kas yra dvasia, tai rodo, kad jie absoliučiai nieko nežino apie save. Absoliučiai nepažįsta savęs. 

Ir taip savęs nepažįsta beveik visi žmonės. Savęs nepažįstą prezidentai, turtuoliai, vargšai ir net dvasininkai. 

Net daugelio konfesijų atstovai neturi jokio supratimo apie sielos statusą, padėtį amžinybėje, jos savybes, jos ryšį su Dievu ir taip toliau. Nors jie patys kalba apie Dievą, amžinybę ir panašius dalykus.

Jūs, tie, kurie skaito mano dienoraštį ir tie, kurie domitės dvasiniu gyvenimu, turite visas galimybes perprasti savęs pažinimo mokslą ir suprasti, kas tokie Jūs esate.

Laiško autorė užsimena, kad pakalbindavo savo dvasios sesę ir galvoja, ar ji jau turi naują kūną.

Jeigu dvasios sesė sapno metu neateina pas Jus ir kitus, kurie ją pažinojo, kai ji dar buvo savo sename kūne, tai, tikriausiai, ji jau gavo naują kūną. Jeigu ją kažkas „sapnuoja“, tikriausiai, ji dar neįsikūnijo į kitą kūną. 

Kai gauname naują kūną, mes tikrai užmirštame savo praeitą gyvenimą.  Bet tai nereiškia, kad praeitas gyvenimas dingsta iš mūsų. Praeitas gyvenimas pasiliks mumyse visą laiką, kol mes būsime materialiame pasaulyje, nepriklausomai nuo to, kiek kartų įsikūnysime. Tačiau tuos praeitų gyvenimų klodus pasiekti gali ne kiekvienas. Jie glūdi mumyse taip, kaip žemėje glūdi paslėpti žmonių lobiai. Jie neduoda niekam jokios naudos.

Juk net ir daugelis mūsų artimų žmonių, kurie dabar mus supa, yra iš praeitų gyvenimų mūsų artimi žmonės, tačiau mes, paprastai, jų nei vieno nepamename.

Ir, kai esame naujame kūne, mes nebejaučiame, ką mums sako gyvi kažkur esantys artimieji, nes mus (sielas) dengia netikras EGO, intelektas, protas ir grubus kūnas. Todėl informacija per tokius sluoksnius iki sielos neprasiskverbia. 

Tačiau sapno metu mes galime susitikti su artimais žmonėmis iš praeitų savo gyvenimų ir su jais pabendrauti.

Tačiau ir šiuo atveju mes galime jų nebeatpažinti ir nesuvokti, kas jie tokie. 

Štai kaip mus veikia ta materiali energija.

Ir ar verta tada prisiminti mirusius?

Jeigu tai buvo mums labai artimi žmonės, tai mes norime ar nenorime juos vis tiek prisimename.

Išėję artimieji gali mus įkvėpti būti geriems, atlaikyti sunkius gyvenimo periodus, išbandymus, stengtis įgauti geras charakterio savybes. Tokiu atveju prisiminimai apie mirusius mus dvasiškai augina.

Jeigu mes prisimename kažką negatyvaus – mes degraduojame.

Vedose sakoma, kad vaikas iki penkerių metų kažkiek prisimena savo praeitus gyvenimus. Tačiau vėliau žmogus, veikiamas materijos, visiškai užmiršta savo praeitį ir prisiriša prie dabartinio gyvenimo. 

Įkvėpimas bei degradacija liečia ne tik santykius su mirusiais, bet ir santykius tarp gyvųjų. 
Kas yra bloga mūsų gyvenime, reikia užmiršti. Štai dėl ko mes turime mokytis visiems atleisti, nes kitaip nešiosimės savyje daugybę bombų. Reikia džiaugtis, kai žmonės daro gerus darbus. Apie tai galima kalbėti kiekvieną dieną.

Negalima mirusiųjų ilgėtis. Toks ilgesys – tai stabdis jų ir mūsų evoliucijos procese.

Mes – amžini keleiviai. Ir materialiame pasaulyje nėra tokios stotelės, kurioje sustotume visiems laikams. Mes keliaujame iš vienos civilizacijos į kitą civilizaciją, keičiame vieną kūną po kito ir vieną planetą po kitos. 

Ir tol, kol negrįšime į tikrus namus, į dvasinį pasaulį, mes – tikri benamiai.

Taip keliaudami gyvenimas po gyvenimo mes prisirišame prie daugybės žmonių, tačiau mirtis mus išskiria. Kitą gyvenimą mes vėl ieškome to, kas mums artima.

Iš tikrųjų mes ieškome amžinos globos. Iš tiesų mes ieškome Dievo.

Ir kai mūsų gyvenime atsiranda labiau „prasivaliusi“ siela, nesavanaudiška siela, ji tampa mums labai brangi. Su tokia siela mes norime draugauti ir būti amžinai kartu.

Aš dėkingas Jums visiems, kurie skaitote mano dienoraštį, kurie rašote man laiškus, kurie atvažiuojate į mano namus ir kurie remiate įvairius mano projektus. 

Aš lieku Jums amžinai skolingas.

Su meile.

Jūsų tarnas Anantara das

Pasidalinkite su kitais!