Anantara Das. Dienoraštis. Moterys (II dalis)

woman-1246267_960_720

Anantara das – visoje Lietuvoje gerai žinomas Vedų filosofijos mokytojas, ajurvedos gydytojas, psichologas ir teisininkas. Jis konsultuoja daugybę žmonių dvasinės praktikos, šeimos, psichologiniais, sveikatos ir kitais klausimais. Dauguma jų pripažįsta, kad tai – asmenybė, keičianti kitų gyvenimus. Savo išmintimi Anantara dalijasi ir puslapyje Anantara.lt.

Vrindavanas, Indija

Lapkričio 6 diena

Sveiki mielieji, šiandien noriu pratęsti temą apie dabartinį nepavydėtiną moterų gyvenimą. Supraskite mane teisingai, aš nenoriu kritikuoti moterų, tačiau noriu joms padėti bent šiais straipsniais.

Praeitame laiške išvardinau keliolika punktų, kuriuose aprašiau, ko nemoka šiuolaikinės moterys. Faktas, kad įsigalint technologinei visuomenei situacija tik prastės. Kodėl?

Kadangi ten, kur prisiliečia žmogaus ranka, persismelkia ir žmogiška energija. O žmogiška energija – tai sielos, turinčios aukščiausią gyvybės formą, energija.

Žmonijos degradacija vyksta tūkstančius metų.

Dabar ir vyrai, ir moterys yra praradę asketiškumą, švarumą, gailestingumą ir teisingumą. Šie mano keturi išvardinti punktai sudaro religijos pamatą. Tai ne tos religijos, kurias dabar mes matome ir kurių jau nebesuprantame, ir nelaikome kažkuo mums naudingu.

Tai tos religijos, kuri buvo neatsiejama žmonijos egzistencijos dalis pagrindas. Iš kurios išplaukdavo visa žmogaus kasdienybė.

Dabar tai galima tik perskaityti šventraščiuose ir suvokti nuvykus į Vrindavaną.

Šiais laikais neliko ne tik religijos, neliko praktiškai ir tautos kultūros. Greitu laiku visas pasaulis „susimaišys bendrame katile“ ir tame „katile virs sriuba“, kurią jau dabar galima pavadinti – Chaoso vardu.

Šis degradacijos ciklas vyksta nenutrūkstamai nuo pat aukso amžiaus.

Problema tik ta, kad mes neatmename, kas buvo prieš milijonus metų, bet puikiai matome, kaip pakito pasaulis per dvidešimt metų.

Šiomis dienomis mes nebesugebame išlaikyti ir perduoti to, ką mokėjo mūsų močiutės ir mamos. Daugeliu atveju pakito ir pati aplinka, kurioje gyvename.

Moterims dabar nebereikia austi, siūti, ravėti daržų, melžti karvių ir tai labai pakeitė jų pačių ir visos visuomenės gyvenimą.

Technologijos taip įsiveržė į gyvenimą, kad lieka vis mažiau rankų darbo veiklos. O kai rankų darbo produkcijos gaminių lieka mažiau, mes palaipsniui prarandame individualumą. Mechaniniai daiktai užvertė visą mūsų buitį. Iš vienos pusės tai lyg ir patogu. Yra skalbimo mašinos, kurios išskalbia bet kokį drabužį ir ne tik, išdžiovina ir net išlygina, tačiau moteris praktiškai nebeprisiliečia prie vaiko ar vyro drabužių. Nebeišjaučia iš tų rūbų išeinančios energijos, nes ir tų drabužių kiekvieną iš mūsų dabar jau turim dešimtis.

Mūsų sąmonei net klaiku būtų dabar atsisakyti skalbimo mašinos.

Aplinkoje dabar tiek mašinų ir įrengimų, kad mes kitaip jau ir nemokėtume gyventi.

Ką daryti šioje situacijoje? Kaip šiuolaikinei moteriai tapti laiminga?

Pasinaudojus viskuo, ką turime ir kas mus supa, pradėti mokytis gyventi kitaip.

Mes nebegalime pakeisti savo močiučių, mamų ar tetų. Negalime pakeisti ir savo mokytojų, kurie mus auklėjo darželiuose, mokyklose, darbe.

Negalime pakeisti savo tėčių ir net savo vyrų. Pradžioje viską reikia tiesiog priimti.

Taip savo protui ir reikia įsakyti: „Aš viską priimu taip, kaip yra“.

Jeigu taip išmoktume priimti viską, kas mus supa, pasikeistų visas gyvenimas. Aišku, man lengva tai parašyti, tačiau dar reikia įgyvendinti. Kaip tai įgyvendinti?

Reikia pradėti nuo savo minčių, pereinat prie žodžių ir galiausiai prie fizinių darbų.

Pirmiausiai, reikia priimti savo, kaip moters, padėtį. Tiesiog sau taip ir pasakyti: „Aš šį gyvenimą esu moters kūne ir tai priimu“. Nes juk iš tikrųjų siela atsidūrė moters kūne tik dėl praėjusio gyvenimo veiklos, dėl atitinkamų norų. Kitą gyvenimą dabartinė moteris gali nebegauti moters kūno ir vėl viskas bus kitaip.

Priimti save moters kūne, tai reiškia nesigraužti iki pat mirties dėl savo kūno stambumo, smulkumo, didelio ūgio, mažo ūgio, didelės krūtinės, mažos krūtinės, storų kojų, plonų kojų, kreivų dantų, plaukų spalvos, didelės ar mažos nosies, lūpų, kurios protui atrodo irgi nenormalios. Reikia priimti savo prakaitą, savo strazdanas ir bet kokius fizinius matomus ar nematomus trūkumus.

Reikia priimti visas savo fizinio kūno ligas. Turime suvokti, tai serga tik kūnas, o ne „Aš“. Nereikia gyvenime kaltinti jokių daktarų ar vaistininkų. Nėra pasaulyje tokio gydytojo, kuris galėtų išgydyti visas ligas. Ir nėra tokio vaisto, kuris išgydytų nuo senatvės ir mirties. Ligos ateina, kaip mūsų gyvenimo mokytojai, mokydami mus džiaugtis šia diena ir nelaukti rytojaus.

Reikia priimti savo žinių lygį, savo nemokšiškumą ir nesikankinti dėl to, kad pasirinkta ne ta profesija arba dėl to, kad nebaigtas universitetas. Nėra Žemėje tokio universiteto, kuris mokytų moteris ar vyrus laimės ir meilės. Taigi, tuo atžvilgiu, kol kas beveik visi žmonės yra nemokšos.

Turime priimti savo skurdą. Iš tikrųjų skurdo vakarų pasaulyje praktiškai nėra. Skurdas egzistuoja tik mūsų prote ir mums, iliuzijos paveiktiems, atrodo, kad nėra pinigų, nėra baldų arba jie jau seni, nėra gražių drabužių, batų, gražaus automobilio, normalių indų. Todėl savo prote priimkime tai, ką turime. Per visą amžinybę dar nebuvo nei vieno žmogaus, kuris pasiimtų kokį nors daiktą į anapusinį pasaulį.

Kai mirštame pasiimame tik savo charakterio savybes. Ir tos charakterio savybės lemia, kokį gausime kūną kitą gyvenimą.

Šiais laikais kiekvienas žmogus turi daugybę nereikalingų daiktų ir tie daiktai tiesiog iš žmogaus atima psichinę energiją.

Apsidairę aplink save, pasižiūrėję į savo daiktus galime pasakyti: „Aš viską turiu ir aš esu laiminga“.

Taip pat reikia priimti savo darbą. Darbas, iš tiesų, irgi yra tik priemonė keisti savo charakterį ir mokytis visiems tarnauti. Šiais laikais mums atrodo, kad darbas – tai priemonė išreikšti save, gauti pinigų ir būti laiminga.

Pasaulyje didžioji dalis moterų yra visiškai nepatenkintos savo darbu, kurį jos atlieka ne namuose. Tai suprantama, nes moters prigimtyje, tai reiškia moters „konstrukcijoje“, joks darbas jai, kaip moteriai, nebuvo numatytas. Ir tik visuomenės primesti standartai išvarė moterį į darbą ir sukūrė stereotipą, kad darbe galima surasti laimę.

Iš dalies galima surasti, bet reikia turėti sielos realizaciją.

Tačiau, jeigu mokomės būti pozityvūs, tai reikia priimti ir darbą. Reikia sau sakyti: „Aš patenkinta savo darbu“.

Reikia priimti savo vyrą. Vyras, kaip jau sakiau, tai moters antras „saugumo žiedas“. Net, jeigu atrodo, kad tas tikras vyras niekam tikęs, vis tiek reikia sau pasakyti: „Aš priimu savo vyrą tokį, koks jis yra“. Reikia suvokti, kad daugelis moterų iš viso neturi vyro, kad ir kaip jos ten viduje jo betrokštų, jų gyvenime jo tiesiog nėra.

Priimti savo vyrą, tai reiškia, jog nuo šios akimirkos atleidžiu visas Jo „mano atžvilgiu“ padarytas klaidas. Atleidžiu – reiškia daugiau niekada nepriminsiu nieko, kas buvo negatyvaus praeityje. Tas negatyvas prote tiesiog turi ištirpti.

Dar reikia priimti savo padėtį, jeigu į gyvenimą neatėjo joks vyras arba jeigu ir buvo, bet paliko vienišą ar su vaikais. Reikia sau pasakyti: „Aš priimu šią situaciją, aš juk esu gyva ir sveika“. Turime suvokti, kad mes ateiname iš išeiname iš šio gyvenimo visada vieni.

Taip pat reikia priimti savo vaikus. Kokie jie bebūtų reikia sau pasakyti: „Aš priimu savo vaikus ar vaiką“. Vaikai mums nepriklauso, jie iš tiesų yra Dievo vaikai. Vaikai mūsų gyvenime – tai Dievo malonė, dėl kurios galime išmokti kažkuo rūpintis, kažkam duoti savo gailestį ir švelnumą.

Reikia priimti ir padėtį, kai negalime pastoti ir susilaukti vaikų. Tokių šeimų vis daugėja ir daugės. Jeigu į mūsų gyvenimą neateina vaikai, reikia pasakyti: „Aš priimu ir šią situaciją“. Iš tikrųjų mūsų vaiku gali būti kiekvienas vaikas ir kiekvienas gyvūnėlis. Nėra vaikų – reiškia kažkada jų nenorėjau arba jų neprižiūrėjau. Reiškia likimas duoda pamoką – išmokti branginti kiekvieną gyvą būtybę.

Štai kaip nesunku susigaudyti, kas vyksta aplink mus.

Dar reikia priimti tą aplinką, kurioje gyvename. Ne visi žmonės iš karto turi butą ar namą. Tam, kad turėtume kažkokią savo nuosavybę, kartais reikia, kad praeitų visi dvidešimt metų.

Todėl, jeigu neturime savo nuosavybės arba jeigu ir turime, reikia sau pasakyti: „Aš patenkintas ta vieta, kurioje gyvenu“. Iš tikrųjų mes gyvename net ne name, o savo prote. Taigi, pradžioje mes visi turime savo namus, tik nežinome, kad mūsų kūnas – jau savaime yra namas sielai. Iš tiesų mes visą gyvenimą vargstame dėl garažo. Garažas – tai šiam fiziniam kūnui skirtas namas arba butas.

Štai šios pagrindinės „gyvenimo gyvatės“, kurios neleidžia moterims būti laimingoms.

Kai mes su savimi taip pasikalbame ir tikrai apmąsčiusios pasakome, kad iš tiesų priimu gyvenimą tokį, koks jau dabar yra, galime pradėti kurti gyvenimą iš naujo. Jeigu nepriimame gyvenimo, tai reiškia, kad kažkokios nuoskaudos ir mintys neleidžia mums kažko paleisti. Tada naujo, švaraus gyvenimo sukurti neišeis.

Pirma reikia priimti save esant tokią, kokia jau esu ir tik tada galima eiti toliau į naują gyvenimą.

Apie naują gyvenimą kitame laiške.

Aš jus myliu.

Anantara das. Svetainė: Anantara.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!