Anantara das. Dienoraštis. Kodėl nesiseka darbuose?

photo-1482451111823-78eb84149f67

Anantara das – visoje Lietuvoje gerai žinomas Vedų filosofijos mokytojas, ajurvedos gydytojas, psichologas ir teisininkas. Jis konsultuoja daugybę žmonių dvasinės praktikos, šeimos, psichologiniais, sveikatos ir kitais klausimais. Dauguma jų pripažįsta, kad tai – asmenybė, keičianti kitų gyvenimus. Savo išmintimi Anantara dalijasi ir puslapyje Anantara.lt.

Gruodžio 12 diena

Vrindavanas, Indija

Sveiki, mielieji. Gaunu iš Jūsų tikrai labai daug laiškų, todėl atsiprašau, kad tik po vieną atsakau. Tačiau visi laiškai laukia eilutėje ir kasdien jie po vieną keliauja į dienoraštį.
Šiandien dar vienas laiškas. Paskaitykime.

„Labas vakaras, Anantara.
Štai ir vėl Jums rašau, tik šį kart dėl draugės. Ji bijo Jums parašyti, tiesiog nedrįsta, tad paprašė manęs tai padaryti.
Cituoju draugės žinutę: esu nusivylusi darbu ta prasme, kad jame susiduriu su vadovų netolerancija. Nors stengiuosi, bet akivaizdžiai manęs neįvertina. Esu pakeitusi kelis darbus. Konkrečiai – dėl vadovų. Toks jų požiūris į mane užaugino nepasitikėjimą savimi.
Esu dirbusi pardavėja, bet ten buvo vergija. Net nebūdavo laiko kada pavalgyti. Ir netgi tada sulaukdavau priekaištų, o darbo dokumentaciją nešdavausi namo, baigti pildyti. Nors darbas patiko, bendravimas su pirkėjais, bet direktorė manęs nelaikė žmogumi, o darbo krūvis buvo nemažas. Teko dirbti picų kepėja, virėja. Į visus dirbtus darbus žiūrėjau atsakingai.
Ką ne taip darau ir kodėl dabar neturiu darbo? Gal mintyse prisišaukiu tokias darbovietes? Gal apskritai turėčiau keisti darbo pobūdį, sritį? Kokius kursus baigti? Tokius, link kurių linksta širdis? Bet gyvenu mažame mieste. Darbo biržoje kursų nėra, nes nesurenka tam tikro žmonių kiekio.
Noriu tobulėti, bet darydama vieną žingsnį į priekį, 3 dedu atgal, tarsi stresas, baimė, patyriau baimę. O gal Dievo tokia valia? Citatos pabaiga.
Beje, mano draugė šiuo metu namų šeimininkė. Aš jai sakau, kad tai irgi darbas, gaminti valgyt, tvarkyti skalbinius, prižiūrėti buitį. Dėl pomėgių, minėjo, jog nėra motyvacijos, kad ir ko imtųsi, nes buvo pradėjusi sportuoti, bet neilgam, vėliau kepė tortus pagal užsakymus, žmonėms. Dar, tiesa, bandė medituoti gal savaitę, bet irgi nepajuto to cinkelio.

Ji sako, kad būdama namuose jaučiuosi turinti žemą savivertę, nepasitiki savimi, jaučia stresą, tol kol jos vyras darbe, o vaikas mokykloje.
Ačiū Jums, Anantara, už atsakymą. Beje, mano draugė taip pat žiūri paskaitas, domisi Vedomis ir yra sakiusi, kad esate nuostabus žmogus, nes padedate kitiems ir vedate į šviesą.

Atsakymas

  1. Štai ir vėl Jums rašau, tik šį kart dėl draugės. Ji bijo Jums parašyti, tiesiog nedrįsta, tad paprašė manęs tai padaryti.

Viena iš Jūsų draugės egoizmo formų neleidžia jai tiesiogiai man parašyti.

Ta forma vadinasi – nepasitikėjimas. Nepasitikėjimas irgi yra egoizmas.

  1. Cituoju draugės žinutę: esu nusivylusi darbu ta prasme, kad jame susiduriu su vadovų netolerancija. Nors stengiuosi, bet akivaizdžiai manęs neįvertina. Esu pakeitusi kelis darbus. Konkrečiai – dėl vadovų. Toks jų požiūris į mane užaugino nepasitikėjimą savimi.

Jūsų draugei trūksta žinių: Kas yra gyvenimas? Kas yra darbas? Kas yra moteris? Kas yra darbdaviai? Kas yra darbuotojas? Kas yra šeima?

Tik iš nežinojimo, tai yra iš neišmanymo kyla tokie klausimai.
Tie žmonės, kurie studijuoja Vedas į tokius klausimus tikrai turi atsakymus.

Nepasitikėjimą jai užaugino ne darbdaviai, o tėvai, nesuteikę žinių, kas yra tikras gyvenimas.

Nepasitikėjimą užaugino ir vyras, kuris leido tiems darbdaviams žmoną žeminti ir nepasakė jai, kad ji nedirbtų tokių darbų, o kurtų gyvenimą namuose.

  1. Esu dirbusi pardavėja, bet ten buvo vergija. Net nebūdavo laiko kada pavalgyti. Ir netgi tada sulaukdavau priekaištų, o darbo dokumentaciją nešdavausi namo, baigti pildyti. Nors darbas patiko, bendravimas su pirkėjais, bet direktorė manęs nelaikė žmogumi, o darbo krūvis buvo nemažas. Teko dirbti picų kepėja, virėja. Į visus dirbtus darbus žiūrėjau atsakingai.

Visi šie darbai yra normalūs ir juos kažkas turi atlikti.

Tačiau vergais mes tampame patys dėl savo vidinių kompleksų, o kompleksai atsiranda vėl dėl dvasinių žinių trūkumo.

  1. Ką ne taip darau ir kodėl dabar neturiu darbo? Gal mintyse prisišaukiu tokias darbovietes? Gal apskritai turėčiau keisti darbo pobūdį, sritį? Kokius kursus baigti? Tokius, link kurių linksta širdis? Bet gyvenu mažame mieste. Darbo Biržoje kursų nėra, nes nesurenka tam tikro žmonių kiekio.

Didžiausias kiekvienos moters darbas yra susitvarkyti šeimoje.
Nėra didesnio darbo už šį, tačiau kadangi mes galvojame, kad tikras darbas yra darbe išorėje, tai dėl tos pačios priežasties ir susikuriame daugybę problemų.

Jūsų draugė neturi darbo todėl, kad tokia Viešpaties valia.

Tegul ji apmąsto, kokia Jos gyvenimo prasmė, nes kai pradės dirbti ji jau negalės mąstyti ir kažko keisti.

Darbe ji taps voveraite, kuri bėgs į darbą, po darbo namo ir kitą dieną vėl į darbą.

Faktas, kad jeigu jau dirbti, tai reikėtų dirbti pagal savo prigimtį, pagal tai, kur linksta širdis.

Darbo birža Jos neišmokys laimės, meilės ir nesuteiks amžinybės pojūčio.

  1. Beje, mano draugė šiuo metu namų šeimininkė. Aš jai sakau, kad tai irgi darbas, gaminti valgyt, tvarkyti skalbinius, prižiūrėti buitį.

Čia paminėti tik keli darbeliai, kuriuos moterys atlieka namuose.
Namų šeimininkės padėtis, žinoma, yra didžiulis darbas, kurį kažkas tikrai turi padaryti.

  1. Dėl pomėgių, minėjo, jog nėra motyvacijos, kad ir ko imtųsi, nes buvo pradėjusi sportuoti, bet neilgam, vėliau kepė tortus pagal užsakymus, žmonėms. Dar, tiesa, bandė medituoti gal savaitę, bet irgi nepajuto to cinkelio.

Pomėgio dirbtinai nesukursi.

Pomėgis – tai tiesiog pašaukimas. Tai, ko aš savaime noriu ir daryti yra lengvai. Tai, kas mane atgaivina, įkvepia, išlaisvina, leidžia būti savimi.

Jūsų draugė tiesiog dar neatradusi savęs. Ji tiesiog nerealizuoja savęs ir jai dėl to sunku.

  1. Ji sako, kad būdama namuose jaučiuosi turinti žemą savivertę, nepasitiki savimi, jaučia stresą, tol kol jos vyras darbe, o vaikas mokykloje.

Čia visiškai nesklandus sakinys.

Bet kažką galima suprasti.

Jos savivertė žema todėl, kad Jūsų draugė lygina save su kitais ir save laiko nevykėle.

Ji turėtų save priimti tokią, kokia yra.

Tame jai turėtų padėti jos vyras. Jos vyras turi jai padėti įveikti visus tuos kompleksus ją išklausydamas, pasakydamas, kad ji jam gražiausia, geriausia, švelniausia, gailestingiausia ir t. t.

Ji turėtų išmokti džiaugtis mažais dalykais kiekvieną dieną. Išmokti džiaugtis tuo, kad paruošė skanius pusryčius, kad gražiai pasidažė, kad susitvarkė namus, kad išėjo pasivaikščioti ir t. t.

Ji neturėtų su niekuo lenktyniauti. Ji turi būti ji, ir viskas.

Atsivežkite savo draugę į kurią nors mano sekmadieninę programą Vilniuje ir mokysimės atsipalaiduoti ir pabūti savimi.

Dabar ji nemoka gyventi savo gyvenimo, gyvena neaišku kieno gyvenimą ir dėl to kenčia.

  1. Ačiū Jums, Anantara, už atsakymą. Beje, mano draugė taip pat žiūri paskaitas, domisi Vedomis ir yra sakiusi, kad esate nuostabus žmogus, nes padedate kitiems ir vedate į šviesą.

Jūsų draugė irgi nuostabus žmogus, tik ji to nežino. Todėl perduokite jai tai.

Ji turi pradėti mokytis pažinti save. Tai svarbiausias mokslas šiame gyvenime, kitaip visas gyvenimas – beprasmis. Tik pažinus save ateina tikra laimė.

Aš jos lauksiu savo programose, todėl atsivežkite ją pas mane.

Linkiu Jūsų draugei išmokti laimingai gyventi, kol dar jauna.

Su meile!

Jūsų tarnas

Anantara das

Pasidalinkite su kitais!