Anantara das. Dienoraštis. Kodėl man taip sudėtinga bendrauti su aplinkiniais žmonėmis?

blond-1866951_960_720

Anantara das – visoje Lietuvoje gerai žinomas Vedų filosofijos mokytojas, ajurvedos gydytojas, psichologas ir teisininkas. Jis konsultuoja daugybę žmonių dvasinės praktikos, šeimos, psichologiniais, sveikatos ir kitais klausimais. Dauguma jų pripažįsta, kad tai – asmenybė, keičianti kitų gyvenimus. Savo išmintimi Anantara dalijasi ir puslapyje Anantara.lt.

Vrindavanas, Indija

Lapkričio 29 diena

„Laba diena, Anantara. Jau daugelį metų ieškau atsakymo į savo klausimus. Šia tema esu perskaičiusi nemažai literatūros, tačiau jei visa tai kažkiek ir padėjo, problemos, deja, tikrai neišsprendė. Viliuosi, kad, galbūt, kažkiek man galėsite padėti Jūs.

Niekaip nesuvokiu, kodėl aš taip jaudinuosi bendraudama su aplinkiniais žmonėmis. Nuolat, kai tik susiduriu su naujais žmonėmis, kuriuos mažiau pažįstu, jaučiuosi blogai, jaudinuosi, jaučiuosi kažkuo prastesnė, mažiau pasiekusi karjeros srityje ir panašiai. Šeimyniniame gyvenime problemų nekyla, turiu be galo mylintį vyrą, kuris taip pat yra ir dvasingas, mane palaikantis ir abiems mums kartu gyventi sekasi išties gerai. Mano pačios vaikystė buvo labai sudėtinga, tėvas buvo alkoholikas, keletą kartu prie mano akių yra smarkiai sumušęs mamą. Manęs pačios niekada nėra mušęs ar ant manęs pykęs, ar šaukęs. Kai tėvai galiausiai išsiskyrė, mama nerado sau vietos, vis ieškodama vyro, kad užpildyti nepilnavertę šeimą. Ieškodama daug ir nukentėjo, o kartu su ja kentėjau ir aš.

Pinigų taip pat nuolat trūko, tačiau mama visada rūpinosi, kad būtiniausius daiktus turėčiau. Pinigus be galo taupiau ir aš pati nuo mažens. Man būdavo sunku žiūrėti į mamą, nuolat pergyvenančią, kaip toliau pragyvensime. Būdama 12 metų po pamokų du kartus per savaitę važiuodavau dirbti, valydavau kelis kabinetus vienoje valstybinėje įstaigoje. Dabar man jau 29 metai, turėčiau būti suaugusi, kažkiek stabili, tačiau man išties labai trukdo tas begalinis nepasitikėjimas savim, kad ir kur beeičiau, kad ir ką bedaryčiau. Esu pabaigusi bakalauro studijas, kelis metų dirbau biure, tačiau supratusi, kad sritis, kurioje dirbu, manęs netenkina ir paraginta vyro išėjau iš darbo, kad įgyvendinčiau savo pačios idėją ir užsidirbčiau algą dirbama širdžiai mielą darbą. Šią idėją jau du metus bandau įgyvendinti, sekasi labai sunkiai. Supratusi, kad galbūt man trūksta žinių, įstojau studijuoti magistrantūrą ir jau pusę metų studijuoju. Vyras yra iš pasiturinčios ir labai darnios šeimos, bendrauti su jo tėvais man taip pat be galo sudėtinga, niekada negaliu atsipalaiduoti ir tiesiog būti savimi. Po susitikimų su vyro tėvais nuolat kurį laiką save graužiu, kad galbūt kažką pasakiau ar padariau ne taip. Taip pat būna ir po susitikimų su naujais draugais.

Po paskutinio susitikimo pradėjau savęs klausti, ar man išties verta stengtis kurti kažkokį socialinį gyvenimą, jei po to tenka tiek graužtis ir jaustis nevisaverčiu žmogumi? Galbūt savęs nekankinti ir tiesiog, kiek įmanoma, atsisakyti susitikti su draugais? Ar vis dėlto stengtis save pratinti prie situacijų, kuriose jaučiuosi ne savim ir galbūt galų gale išmoksiu būti atsipalaidavusi ir gerai jausiuosi bendraudama su aplinkiniais?“

Atsakymai

Jūsų aprašyta situacija būdinga daugeliui žmonių. Tik Jūs išdrįsote parašyti, nes nuo tokio gyvenimo tiesiog dūstate.

Kodėl taip yra?

Panagrinėkime Jūsų psichologinę būseną, tai yra Jūsų mąstymą. Panagrinėkime, kaip Jūs matote šį pasaulį, Jūsų akimis. Ir tuoj pamatysime atsakymą.

Cituoju Jūsų laišką:

„Nuolat, kai tik susiduriu su naujais žmonėmis, kuriuos mažiau pažįstu, jaučiuosi blogai, jaudinuosi, jaučiuosi kažkuo prastesnė, mažiau pasiekusi karjeros srityje ir panašiai.“

Ką Jūs darote kiekvieną kartą, kai sutinkate naujus žmones?

Lyginate save su jais ir norite būti jei ne pranašesnė, tai bent jau lygi.

Ką tai reiškia?

Jūs, kaip ir milijonai žmonių, norite valdyti kitus to nesuvokdama.

Taip, Jūs moteris, taip, Jūs tikrai nieko blogo nedarote, tačiau Jumyse esantis egoizmas neleidžia paprastai, tiesiog paprastai Jums gyventi.

Egoizmas nepriklauso nuo lyties, tautybės, amžiaus. Jis yra kiekviename žmoguje. Negalvokite, kad Jūs tik viena egoistė ir kad aš Jus dabar teisiu ar smerkiu.

Ne, aš Jūsų nesmerkiu ir nesityčioju. Aš įvardiju pagrindinę psichologinę priežastį.

Egoizmas yra pati subtiliausia mūsų kūno dalis, todėl paprasti psichologai ar gydytojai Jums to nepasakys, nes jie „čiupinėja“ grubesnes mūsų kūno struktūras. Ir kadangi jie patys pilni egoizmo, irgi nesupranta tikrųjų Jūsų psichologinių barjerų, trukdančių Jums normaliai gyventi.

Mes visi šioje Visatoje esame ir kenčiame tik dėl to, kad norime būti pranašesni už visus kitus.

Ar galite įsivaizduoti, koks stiprus tas noras, esantis mūsų širdyje, būti pranašesniu už kitus?

Neįsivaizduojate, jis užima beveik visą mūsų gyvenimo prasmę ir tikslą.

Dėl to prasideda skyrybos ir tarpvalstybiniai karai. Visos problemos tik dėl to, kad mes nenorime tarnauti ir būti paprastais, o norime valdyti.

Štai ir Jūs, sutikusi žmogų, apžiūrite jį kaip kokią mašiną.

Kaip veikia Jūsų psichika, kai sutinkate naują žmogų ir net seną pažįstamą?

Jūsų protas diktuoja Jums klausimus ir Jūs viduje į juos atsakinėjate. Kokie klausimai gimsta Jūsų galvoje?

Kiek metų tam žmogui? Kaip jis apsirengęs, kokie aksesuarai? Kaip kalba? Kaip elgiasi? Kokius mokslus baigęs? Ką pasiekęs karjeroje? Kiek turi vaikų? Koks namas ar butas? Kaip sutaria tarpusavyje ten, šeimoje? Kiek turi pinigų? Kaip augo? Kas jo tėvai? Kur atostogauja? Kokie jo ryšiai? Ir taip toliau.

Gavusi atsakymus, Jūs lyginate juos su saviškiais.

Ir jeigu randate nors vieną pranašumą sutikto žmogaus atsakymuose, Jūs automatiškai tampate nelaiminga. Nelaiminga, nes tas žmogus kažkuo už Jus pranašesnis.

Taip išlenda pagrindinė charakterio savybė, kuri neleidžia Jums laisvai gyventi: pavydas.

Jūs nesąmoningai pradedate pavydėti tam žmogui ir tada psichika blokuojasi nuo ryšio su tuo žmogumi ar žmonėmis.

Štai kaip viskas vyksta Jūsų subtiliame kūne, kurio absoliučiai nevaldote.

Fizinį kūną kažkiek valdote: ryte pakeliate, prausiate, maitinate, einate į tualetą ir priverčiate iš jo išeiti atliekoms, vakare guldote į lovą.

O štai savo subtilaus kūno net neapčiuopiate, net neįtariate, kad toks yra.

Ką daryti?

1) Mokytis save pažinti.

2) Klausykitės mano ir kitų lektorių paskaitų.

3) Skaitykite mano kasdieninius dienoraščius.

4) Ateikite į paskaitas.

5) Pradėkite kasdien garsiai visiems linkėti laimės, tada dings noras save su kažkuo lyginti ir norėti būti pranašesnei.

6) Pradėkite garsiai melstis.

7) Pradėkite skaityti šventraščius.

8) Pradėkite daryti gerus darbus kitoms gyvoms būtybėms, tada atsiras meilė joms.

9) Pradėkite aukoti aukas.

10) Pradėkite tarnauti uošviams ir jie pamils Jus kaip tikrą dukrą.

11) Melskitės už savo nelaimingą tėtį ir mama.

12) Kasdien mintyse atsiprašykite visų, kuriuos įžeidėte.

13) Suvokite, kad didžiausias grožis, laimė ir laisvė yra ne diplome, darbe, mašinoje ar kokiame kitame daikte, o – paprastume.

14) Paprastumas atsiranda tik tada, kai žmogus pradeda rūpintis ir gyventi dėl kitų.

15) Jeigu norite, kad Jus mylėtų visas pasaulis – pirma Jūs pamilkite tą pasaulį.

16) Jūs su vyru visada galite užeiti pas mane į konsultaciją.

Kadangi esate dar labai jauna, tai viską ir absoliučiai viską galite pakeisti.

Su meile.

Jūsų tarnas

Anantara das. Svetainė: Anantara.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!