Anantara das. Dienoraštis. Kaip išlydėti mirusiuosius?

church-79376_960_720

Anantara das – visoje Lietuvoje gerai žinomas Vedų filosofijos mokytojas, ajurvedos gydytojas, psichologas ir teisininkas. Jis konsultuoja daugybę žmonių dvasinės praktikos, šeimos, psichologiniais, sveikatos ir kitais klausimais. Dauguma jų pripažįsta, kad tai – asmenybė, keičianti kitų gyvenimus. Savo išmintimi Anantara dalijasi ir puslapyje Anantara.lt.

Vrindavanas, Indija

 Kovo 13 diena

Sveiki, mielieji. Šiandien kaip visada apėjau Vrindavano parikramą. Vrindavane vyksta Holi šventė. Tai spalvų šventė. Prieš penkis tūkstančius metų Krišna (Aukščiausias Dievo Asmuo) su dažais bandė ištepti Radharanę (savo amžiną sutuoktinę) ir kitas gopes (piemenaites). Nuo to laiko ši šventė tapo nacionaline Indijos švente. Ji švenčiama visą savaitę. Tai reiškia, kad bet kas gali bet kurį žmogų ištepti dažais.

Eini gatve ir tiesiog kas nors gali patepti veidą dažais arba tiesiog užpilti dažų ant galvos, rūbų, veido. Ir negali pykti.

Visas tas dienas aš stengiausi to išvengti. Dažytis smagu, tačiau blogiausia, kad paskui neišsiskalbia drabužiai.

Šiandien, baigiant parikramą (maldininkų kelias), priešais mane einančią moterų minią užpuolė du paaugliai su dažų flakonais. Jie pradėjo ant jų purkšti dažus. Moterys, aišku, puolė gintis. Ir kai aš priėjau prie jų, galvojau, kad tų dažų išvengsiu, tačiau paaugliai puolė prie manęs. Aš pradėjau mojuoti rankomis šaukdamas: „oi nenoriu, nenoriu, nereikia, nereikia“, tačiau niekas manęs neklausė. Jie apipurškė dalį mano veido, džemperį bei dhotį. Man beliko tik su tuo susitaikyti ir pasižiūrėti į savo širdį: ar supykau, ar susinervinau? Pasižiūrėjęs į savo širdį pamačiau, kad ten gyvena ramybė. Pagalvojau, anksčiau dar būčiau pykęs, o dabar jau moku priimti ir tai. Grįžęs namo turėjau visa tai išsiskalbti.

Šiandien noriu atsakyti į vieną laišką, kuris, manau, aktualus kiekvienam žmogui. Paskaitykime.

„Laba diena, mano galvoje vis sukasi klausimas, tikrai neskubus, bet būtų įdomu sužinoti Vedų rekomendacijas, šiuolaikines galimybes ir Jūsų patirtį bei nuomonę.

Kaip šiais laikais Lietuvos sąlygomis tinkamai išlydėti mirusius žmones? Esu bendravusi su žmonėmis, kurie yra pasimetę ir turintys sunkumų atsisveikinant su mirusiais artimaisiais. Užduosiu kelis konkrečius klausimus:

  1. Ar tinkama šiuolaikinėmis priemonėmis kremuoti (deginimo krosnyse) mirusius?

  2. Ar galima kremuoti mirusius kūnus, jeigu dar būdamas gyvas žmogus nėra išsakęs savo noro, kaip jo kūnas turėtų būti laidojamas?

  3. Mano draugės mama sunkiai sirgdama ligoninėje paprašė jos kūną kremuoti. Tačiau vėliau katalikų šventikas atsisakė kremuotus pelenus palaidoti. Kaip palankiausiai galima pasielgti ir ką daryti tokiu atveju? Atlikti Vedinų apeigas? nors draugės mama niekada Vedomis nesidomėjo ir, dėl nežinojimo, gal net nepritartu joms?

  4. Kaip tinkamai šiuolaikinėmis Lietuvos sąlygomis pasielgti su mirusiojo pelenais? Išbarstyti ar kaip nors saugoti?“

Atsakymai:

  1. Ar tinkama šiuolaikinėmis priemonėmis kremuoti (deginimo krosnyse) mirusius?

Mes neturime kito pasirinkimo. Nebeįmanoma kažkur namuose ar laukuose sukrauti laužą ir sudeginti mirusįjį, todėl reikia priimti tas priemones, kurias siūlo valstybė. Net jeigu ir leistų mums patiems sudeginti, mes būtume tam nepasiruošę.

  1. Ar galima kremuoti mirusius kūnus, jeigu dar būdamas gyvas žmogus nėra išsakęs savo noro, kaip jo kūnas turėtų būti laidojamas?

Šiuo atveju, matyt, reikia atsižvelgti į visų namiškių nuomonę, kad dėl lavono nesusipyktų visa giminė.

Deginimas reikalingas tam, kad mirusysis greičiau atsitokėtų nuo patirto išgąsčio ir greičiau suvoktų, kad jis ne kūnas. Paprastai po mirties mirusieji nori grįžti į savo kūną. Jie dažnai nuo jo nesitraukia, labai pergyvena ir nežino, ką toliau daryti. Tačiau, kai kūnas sudegintas ir siela nebemato to, ką laikė savimi, ji pradeda mąstyti, kas tada yra ji pati. Tokiu būdu siela greičiau supranta, kad nieko baisaus neįvyko, kad ji nemirė, kad reikia kažkaip gyventi toliau, reikia toliau eiti savo gyvenimo keliu, reikia palikti taip vadinamas „gimines“.

Čia panašus atvejis kaip atleidimas iš darbo. Kad ir labai norėtume vis dar dirbti ankstesniame darbe, tačiau mums pasako, jog daugiau nėra ko ten eiti ir tiek. Jeigu eisime per prievartą, tai mūsų atžvilgiu taip pat panaudos prievartą ir neįleis net praeiti pro duris.

  1. Mano draugės mama sunkiai sirgdama ligoninėje paprašė jos kūną kremuoti. Tačiau vėliau katalikų šventikas atsisakė kremuotus pelenus palaidoti. Kaip palankiausiai galima pasielgti ir ką daryti tokiu atveju? Atlikti Vedų apeigas? nors draugės mama niekada Vedomis nesidomėjo ir, dėl nežinojimo, gal net nepritartu joms?

Aš manau, kad čia įvyko nesusipratimas. Aš, aišku, nežinau katalikų papročių, kaip reikia laidoti kremuotus kūnus, bet gal ten buvo kitų priežasčių. Juk visame pasaulyje milijonai krikščionių kremuojami ir laiduojami su bažnyčios šventikų pritarimu. Gal reikėjo kreiptis patarimo į kitus katalikų šventikus.

Na, jeigu žmogus krikščionis, tai tikrai reikėjo ieškoti kitų katalikų šventikų.

Būtų sunku atlikti kažkokį Vedų ritualą tokiam žmogui, kuris nežinojo Vedų tradicijos. Žmonės paprasčiausiai būtų tam nepasiruošę, tai būtų jiems svetima ir neatitiktų jų sąmonės lygmens.

  1. Kaip tinkamai šiuolaikinėmis Lietuvos sąlygomis pasielgti su mirusiojo pelenais? Išbarstyti ar kaip nors saugoti?

Mirusiojo pelenų saugoti tikrai nereikia. Tai būtų toks pats prisirišimas, kaip prisirišimas prie kapinių. Pelenus geriausia išbarstyti šventoje upėje, šventame ežere ar šventame vandenyne (pavyzdžiui, Indijos vandenyne). Galima pelenus nuvežti į Gangą, Jamuną, Sarasvati ir panašias šventąsias upes.

Net jei ir sudeginame mirusiojo kūną, to dar maža, kad buvęs žmogus atsirištų nuo mūsų ir tų gyvenimo sąlygų, kuriuose jis gyveno. Reikia už buvusį žmogų daug melstis. Tiesiog kasdien melstis, jeigu tikrai norime jam padėti.

Su meile.

Anantara das. Svetainė: Anantara.lt

Redagavo Lina Šimelionytė 

Pasidalinkite su kitais!