Anantara das. Dienoraštis. Kada pasiekiame amžiną ramybę?

meditation-1350599_960_720

Anantara das – visoje Lietuvoje gerai žinomas Vedų filosofijos mokytojas, ajurvedos gydytojas, psichologas ir teisininkas. Jis konsultuoja daugybę žmonių dvasinės praktikos, šeimos, psichologiniais, sveikatos ir kitais klausimais. Dauguma jų pripažįsta, kad tai – asmenybė, keičianti kitų gyvenimus. Savo išmintimi Anantara dalijasi ir puslapyje Anantara.lt.

Dvaraka, Kaunas

Liepos 30 diena

Sveiki, mielieji. Tikiuosi, kad Jūs visi, kurie skaitote mano dienoraštį, esate sveiki ir laimingi. Jeigu kažko ir trūksta turėtumėte neliūdėti. Svarbiausia juk, kad esate gyvi. Kol žmogus gyvas, jis tikrai gali daug padaryti dėl kitų ir kartu pasirūpinti savimi. Juk visų mūsų gyvenimo paskirtis – dalintis meile su kitais. Tai yra padėti visiems, kuriuos gyvenime sutinkame kiekvieną dieną. O šiandien paskaitykime laišką apie ramybę.

„Laba diena. Skaitau Jūsų dienoraštį. Jūs visada kalbate apie kelionę, kad persikūnijame ir keliaujame iš kūno į kūną. Man kilo klausimas: o kada gi pasiekiame amžiną ramybę, tai yra keliaujame pas Dievą?“

Atsakymas

Jūsų klausimas – labai geras. Mes kiekvieną dieną turėtume galvoti, kaip pasiekti tą amžiną ramybę, tačiau kiekvienas žinome, jog kasdien galvojame visai ne apie tai. Kiekvieną dieną mūsų galvose sukasi mintys apie darbą, šeimą, poilsį, draugus, rūbus, pinigus, sveikatą ir dar kažin ką.

Taip, mes beveik kasdien norėtume ramybės, tačiau apie tikrą ramybę neturime jokio supratimo.

Mes ramybę suprantame kaip: ramų pagulėjimą lovoje, ramų televizoriaus pažiūrėjimą, ramų vakaro pasėdėjimą su šeima už stalo, ramų pasivaikščiojimą po mišką, ramų atostogavimą ir manome, kad viską, ką darome, reikia daryti „ramiai“.

Tačiau tokia mūsų vadinama ramybė iš tikro tetrunka keletą minučių, valandų ir viskas. Tada vėl ateina mūsų amžinas draugas – nerimas.

O štai nerimą mes pažystame geriausiai. Žinome, kad kai būna neramu – labai negera, tačiau atsikratyti šio negero draugo neišeina. Mes norėtume gyventi ramybėje, tačiau niekas nemoko jos pasiekti.

O Jūs dar kalbate apie amžiną ramybę… Tokia ramybė jau savaime nurodo laikotarpį, kuris nepavaldus jokiam laikui. Amžinai – reiškia kiekvieną akimirką ir visada, be jokios pabaigos.

Taip, iš tiesų egzistuoja ne tik tokia sąvoka, bet ir tikra amžinos ramybės būsena. Tai nemateriali sąvoka. Tai dvasinė kategorija, amžina kategorija, tai dvasinė būsena, tai – mūsų tikroji prigimtis.

Mes dabar gyvename materialiame žmogaus kūne ir materialiame pasaulyje. Tai, kas materialu, žinokite, laikina.

Todėl mes turime laikiną kūną, laikinas šeimas, laikiną darbą, laikinus namus ir taip toliau. Viskas labai laikina ir sąlygota. Kažkoks šimtas gyvenimo metų. Ir tai tik vienetai žmonių sulaukia šimto metų, kiti šį pasaulį, šį kūną palieka daug anksčiau. Viskas būtų gerai, jeigu ne tai, jog kiekviename naujame gyvenime mes nebeprisimename, kuo buvome praeityje ir vėl viską pradedame lyg iš naujo. Todėl labai retam žmogui pasiseka sutikti savo gyvenime tikrą dvasinį mokytoją, kuris jį pažadintų iš to amžino letargo miego.

Tik dvasinis mokytojas gali mus pažadinti iš to materialaus miego ir pasėti mumyse domėjimosi tikru gyvenimu sėklą.

Štai Jumyse ta sėklytė jau yra, nes Jūs užduodate patį svarbiausią gyvenime klausimą: kaip rasti amžiną ramybę?

Amžina ramybė – tai mūsų tikroji būsena. Kadangi esame materialiame kūne ir visi galvojame, kad esame tie kūnai, mes tampame sąlygotomis gyvomis būtybėmis. Sąlygotas reiškia ribotas, priklausomas, nelaisvas. Tai reiškia, kad toliau savo kūno mes nieko ir nematome. O kadangi galvojame, kad esame šis kūnas ir su juo susitapatiname, tai visą gyvenimą tik tuo kūnu ir rūpinamės. Tačiau tas mūsų kūnas gyvena savo atskirą gyvenimą. Jis pats auga, mažėja, stambėja, traukiasi, nyksta ir visai nusibaigia. Mes negalime jo išsaugoti amžinai gyvo.

Todėl juo reikėtų rūpintis labai minimaliai. Tik tiek, kad jis būtų sveikas ir švarus. O visą dėmesį reikėtų sukoncentruoti į tai, kas amžiną – į savo sielą.

Sielos – ir esame tikrieji mes. Tačiau savo esybe nesirūpiname ir iki jos neprieiname net per visą savo gyvenimą, todėl kad, kaip rašiau, mes paaukojame visą gyvenimą šio kūno gerovei.

Kol rūpinsimės tik kūnu, ramybės neturėsime, nes jis kiekvieną dieną keisis ir jį veiks įvairiausi laiko faktoriai: diena, naktis, žiema, vasara, ruduo, pavasaris, šaltis, šiluma, sausra, drėgmė, alkis, troškulys, miegas, skausmas, sunkumai ir t. t. Kūnas visada bus kažkuo nepatenkintas. Nepatenkintas tiek šis grubus kūnas, kurį mes matome ir galime paliesti, tiek subtilus kūnas: protas, intelektas ir netikras Ego. Taigi šį kūną reikia palaikyti sveiką ir švarų, ir rūpintis savo tikruoju – dvasiniu kūnu, kuris tikrai yra amžinas.

Kaip rūpintis savo dvasiniu kūnu?

Savo dvasinį kūną kaip ir šį laikiną kūną reikia maitinti, kad jis būtų sveikas bei kasdien jį reikia valyti.

Kaip dvasinis kūnas maitinamas ir valomas?

Mūsų dvasinis kūnas maitinamas ir valomas dvasiniu maistu.

Kas yra dvasinis maistas?

Tai malda, meditacija. Jeigu dar tiksliau – tai šventi Dievo vardai. Kai pradedame kartoti šventus Dievo vardus, tada prasideda mūsų kelionė į amžiną ramybę, į tikrus mūsų namus.

Tai vienintelė priemonė pasiekti amžiną ramybę ir sugrįžti namo, pas Dievą. Tik ryšys su Dievu garantuoja žmogui tikrą ramybę. Kitokios amžinos ramybės tiesiog nėra. Paslaptis, kurios beveik niekas nežino, slypi tame, kad kai kartojame šventus Dievo vardus, tuo metu mes ir bendraujame tiesiogiai su Dievu.

Šiame amžiuje tai vienintelė priemonė pasikalbėti su Pačiu Dievu. Kai taip bendraujame su Dievu, Jis kaip tėvai vaikui suteikia mums jėgų ir ramybės. Jis suteikia amžinos ramybės, nes Pats yra amžinas.

Jeigu mes nuolat su Juo kalbamės, tai visada gauname ir jėgų, ir ramybės. Todėl, norint būti amžinoje ramybėje, reikia išmokti su Juo kalbėtis nepertraukiamai, tiesiog kiekvieną akimirką.

Išmokti taip su Juo kalbėtis ir yra žmogaus gyvenimo prasmė. Tada mes kiekvieną akimirką būsime ramybėje ir dvasiniame pasaulyje.

Jeigu mes taip kalbėsimės su Juo ir paskutinę savo gyvenimo akimirką, tai jau tą pačią akimirką atsidursime dvasiniame pasaulyje.

Ir ne tik atsidursime dvasiniame pasaulyje, bet matysime Jį akis į akį ir iš ten daugiau niekada nebegrįšime į šį laikiną pasaulį.

Dvasiniame pasaulyje gausime dvasinį kūną, kuris yra pilnas amžinybės, žinojimo ir palaimos.

Taigi, amžiną ramybę jau galime pasiekti ir čia Žemėje, nuolatos bendraudami su Aukščiausiuoju.

Todėl linkiu Jums patirti amžiną ramybę dar šį gyvenimą. Su meile.

Jūsų tarnas Anantara das

Pasidalinkite su kitais!