Anantara das. Dienoraštis. Istorija apie tyrą moterį

composing-2391017_960_720

Anantara das – visoje Lietuvoje gerai žinomas Vedų filosofijos mokytojas, ajurvedos gydytojas, psichologas ir teisininkas. Jis konsultuoja daugybę žmonių dvasinės praktikos, šeimos, psichologiniais, sveikatos ir kitais klausimais. Dauguma jų pripažįsta, kad tai – asmenybė, keičianti kitų gyvenimus. Savo išmintimi Anantara dalijasi ir puslapyje Anantara.lt.

Dvaraka, Kaunas

Vasario 15 diena

Sveiki, mielieji, šiandien mūsų ašrame džiugi diena, nes turime ypatingą svečią. Svečias yra Šrilos Prabhupados mokinys, sanjasis (vienuolis) – Jo šventenybė Dhirašanta das Gosvamis. Jis skaitė paskaitas ryte ir vakare. Taigi noriu pasidalinti įdomiu pasakojimu apie tai, kokia gali būti tyros moters galia.

Paskaitykime.

Gyveno kartą caras Ašvapati. Jis turėjo dieviško grožio dukrą Savitri. Savitri turėjo pačias geriausias charakterio savybes kokias tik gali turėti moteris. Žmonėms ji atrodė kaip pati deivė Šri.

Savitri buvo tokia nuostabi, kad niekas nedrįso pas carą paprašyti jos rankos. Tai buvo tie laikai, kai žmonės buvo labai sąmoningi.

Caras Ašvapati, matydamas, kad niekas nedrįs prašyti jo dukros rankos, liepė jai pačiai susirasti sau tinkamą vyrą. Tuo metu Vedų normos tokiais atvejais leisdavo moteriai pačiai susirasti vyrą.

Gavusi tokį nurodymą iš savo tėvo, Savitri nusilenkė jam ir vykdydama jo nurodymą iškeliavo ieškoti vyro.

Ji aplankė daugybės išmintingų rišių (išminčiai) buveines, išdalino daugybę aukų brahmanams (šventikams), kol pagaliau surado sau tinkamą vyrą Satjavaną.

Satjavanas buvo karaliaus Djunatsenos sūnus. Tačiau jis su savo tėvu ir motina buvo išvyti iš savo karalystės nugalėtojo kaimyno valdovo radžos.

Kai Savitri grįžo į savo tėvų namus, pamatė ten išminčių Naradą, kuris pradėjo jos klausinėti iš kur ši grįžo. Savitri džiaugsmingai papasakojo išminčiui ir savo tėvui, kad ji rado sau tinkamą vyrą Satjavaną, kurį ji be galo įsimylėjo.

Narada pritarė Savitri pasirinkimui, pasakydamas, kad jos išrinktasis turi visas geriausias charakterio savybes.

Tačiau Narada pranešė ir vieną nemalonę žinią. Jis pasakė, kad jaunuolis turi vieną trūkumą ir to trūkumo pašalinti neįmanoma jokiomis priemonėmis. Trūkumas buvo tas, kad Satjavanui buvo likę gyventi vieneri metai.

Savitri nusiminė, tačiau tokia žinia jos nesustabdė ir ji ištekėjo už Satjavano, nes šis pasirinkimas išėjo iš jos širdies.

Ištekėjusi už Satjavano, Savitri pradėjo gyventi labai dorybingą gyvenimą: garbino Viešpatį ir vyresniuosius, nuolat meldėsi ir pasninkavo.

Jos sąmonė apsivalė, o dvasia labai sustiprėjo.

Kai atėjo vyro mirties laikas, ji pradėjo atlikinėti griežtą tapa (susilaikymą, askezę) – tris dienas nieko nevalgė ir stovėjo ant vienos kojos.

Žinoma, kad askezės metu keleriopai išauga žmogaus dvasinė jėga ir tada pusdieviai pradeda padėti tokiam žmogui.

Tą dieną, kai Satjavanas turėjo mirti, ji su tėvų leidimu išėjo rinkti malkų ir uogų. Išėjo ji kartu su vyru. Einant į mišką, jos vyrui pasidarė labai blogai. Satjavanas prigulė ant žemės ir padėjo savo galvą ant Savitri kelių.

Būnant tokioje padėtyje, Savitri savo išvalytos sąmonės dėka pamatė baisią būtybę su kilpa rankose.

Į Savitri klausimą: „Kas tu?“, ta būtybė atsakė:

– Puikioji Savitri, atėjo tavo vyro teisuolio Satjavano laikas ir aš turiu jį pasiimti su savimi. Aš mirties dievas – Jama.

Kai Jama savo kilpa-arkanu ištraukė sielą iš princo kūno ir pasuko į savo karalystę, esančią pietuose, Savitri apimta skausmo nusekė paskui jį.

Mirties dievas Jama liepė jai grįžti atgal. Bet ji ėjo paskui jį toliau.

Mirties dievas Jama dar kartą liepė jai grįžti namo, bet ji atsakė, kad pagal amžinus įstatymus žmona turi sekti paskui vyrą visada ir visur.

Vėliau ji ištarė:

– Yra pasaulyje visokiausių įstatymų skirtų žmonėms, bet vienas įstatymas yra aukščiau už kitus – tai draugystės įstatymas. Tikri draugai (šeima), kaip atsidavimo vienas kitam ženklą, apeina aplink altorių septynis kartus. Mes su tavimi o, mirties dieve, praėjome taip pat septynis žingsnius. Ir tai reiškia, kad mes esame draugai ir tu man kaip draugas negali nieko atsakyti.

Jama, susižavėjęs jos teisingumu ir išmintimi, sutiko išpildyti bet kokį jos prašymą, išskyrus – atgaivinti vyrą.

Savitri paprašė gražinti savo vyro tėvui, carui Djumasenai, regėjimą, nes šis jį buvo praradęs.

Jama prižadėjo tai padaryti ir liepė Savitri grįžti namo.

Tačiau Savitri ėjo paskui mirties dievą toliau ir toliau dėstė savo tiesas Jamai:

– Tu pasakei, kad mano vyras teisuolis. Kiekvienas išmintingas žmogus visada ieškos bendravimo su išminčiumi. Toks bendravimas bus kaip didžiausia dovana.

Jama dar kartą nustebo išgirdęs tokią išmintį iš jos. Jis dar kartą pasiūlė Savitri pasirinkti kokią ji tik norės gauti dovaną, išskyrus vyro gyvybę.

Savitri paprašė, kad Jama gražintų Satjavano tėvams karalystę. Jis pažadėjo išpildyti ir tą jos prašymą.

Jama ėjo toliau, tačiau paskui sekė ir Savitri. Ji kalbėjo toliau:

– O, didysis mirties dieve! Tu atimi gyvybę iš žmogaus ir per prievartą neši gyvas būtybes į savo karalystę. Tave vadina – Baudėju. Ar tu žinai, kas yra amžinas gėris? Juk mes turime mylėti visus, kurie yra gyvi ir viską, kas yra gyva. Mes turime nei mintyse, nei veiksmuose nelinkėti niekam jokio blogio. Žmonės gyvenime gali padaryti daugybę gerų darbų, bet gražūs tik tie, kas savo širdyje ant nieko nepyksta. Tai amžina tiesa ir tai Švenčiausia Tiesa.

Mirties dievas sušuko:

– Tavo žodžiai – vien gėris. – Ir pažadėjo išpildyti trečią jos prašymą, išskyrus vyro atgaivinimą. Tada Savitri paprašė, kad jos tėvui Ašvapati gimtų šimtas sūnų ir kad jie galėtų pratęsti jo giminę.

Jama pažadėjo išpildyti ir tą prašymą. Jis pasakė, kad jos tėvas susilauks sūnų didvyrių ir teisuolių. Jama dar kartą pasakė, kad ji grįžtų namo, nes jie jau buvo įėję į ypatingas sferas.

Tačiau Savitri sekė Jamą toliau ir nuolat kalbėjo:

– Kai aš esu šalia savo vyro, tai visas kelias pasidaro nebeilgas. Paklausyk, valdove, manęs toliau. Visos būtybės tave vadina Tiesos Valdovu. Juk nėra aukštesnio pasitikėjimo, kaip tikėti teisuolėmis, geromis sielomis. Kai sieloje įsitvirtina gėris, tada užgimsta pasitikėjimas visomis gyvomis būtybėmis. Tarp visų gerų žmogiškų savybių pati vertingiausia savybė – geraširdiškumas.

Jama tarė Savitri:

– Tu pažinai tiesą. Ir tame yra tavo didžiulis nuopelnas. Aš tavimi labai patenkintas, todėl prašyk dar vienos dovanos, išskyrus Satjavano gyvybę.

Tada išmintinga moteris paprašė, kad Jama leistų pratęsti jos giminę ir kad ji galėtų pagimdyti šimtą sūnų nuo Satjavano.

– Gerai, Savitri, tu pagimdysi šimtą galingų ir narsių sūnų, – tarė mirties valdovas Jama. Ir jis dar kartą liepė jai keliauti namo ir jo nebepersekioti. Jis liepė jai atlikti laidotuvių apeigas prie savo mirusio vyro.

Tačiau Savitri tęsė kelionę su mirties dievu ir toliau jam kalbėjo:

– Kas geras, tas ir teisus. Toks žmogus dvasiškai stiprus ir nuoširdžiai tvirtas. Kai bendrauja geri žmonės, jų širdys nušvinta. Į gerą žmogų geras be baimės žiūri. Ant gerų žmonių pati žemė ilsisi. Geruose žmonėse visa ateitis ir praeitis. Iš gero žmogaus geras žmogus nelaukia piktumo, už gerą žmogus nelaukia atpildo. Gėris niekada nebūna beprasmis. Gėris turi didžiausią valdžią, todėl jis toks puikus.

Išgirdęs tokią kalbą, Jama labai apsidžiaugė ir tarė:

– Tavo kalba pradžiugino mano sielą. Tavo mintys labai gražiai „aprengtos“ ir jos tyros šviesos šaltinis. Tu man pasidarei brangesnė už mano vaiką. Tu teisi, gėris – visų darbų pagrindas. Prašyk, ko nori ir aš tau duosiu pačią didžiausią dovaną, nes tu esi mylinti, ištikima ir nuolanki.

Pastebėjusi, kad šį kartą mirties dievas Jama neapribojo jos prašant dovanos, ji nusprendė paprašyti, kad Jama sugražintų jos vyrui gyvybę. Ir Savitri tarė:

– Dabar aš esu kaip mirusi, nes praradau vyrą. Be jo aš nenoriu palaimos ir laimės. Ir tu man prižadėjai šimtą sūnų nuo Satjavano, o pats jį kažkur vediesi. Tegul jis atgyja ir tada mano žodžiai taps tiesa.

– Tegul bus taip, – atsakė Jama ir paleido savo arkaną. Jis dar palaimino Savitri ilgam ir laimingam gyvenimui.

Taip švari, teisinga ir išmintinga Savitri išgelbėjo dvi gimines: savo tėvų giminę, kurie neturėjo palikuonių sūnų ir karališką savo vyro giminę.

Moralė

Mes nesusimąstome:

  • kokios iš tikro yra galingos moterys;
  • kiek jos iškenčia, kol pagimdo ir užaugina vaikus;
  • kokios švelnios jų rankos, nes jos gali pakelti visus sunkumus;
  • kokia gili ir plati jų širdis. Kiek jos gali pakelti pažeminimų, išdavysčių ir vėl iš naujo dar labiau mylėti;
  • kiek jos turi kantrybės ir nuolankumo;
  • kas iš viso yra moteris?

Visa šlovė joms: mamoms, žmonoms, dukroms ir seserims.

Aš jus myliu.

Anantara das. Svetainė: Anantara.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

Paveikslėliai iš Rebeccasorge.deviantart.com ir Pinterest.com

Pasidalinkite su kitais!