Anantara das. Dienoraštis. Dievas tarp žmonių

goose-2194364_960_720

Anantara das – visoje Lietuvoje gerai žinomas Vedų filosofijos mokytojas, ajurvedos gydytojas, psichologas ir teisininkas. Jis konsultuoja daugybę žmonių dvasinės praktikos, šeimos, psichologiniais, sveikatos ir kitais klausimais. Dauguma jų pripažįsta, kad tai – asmenybė, keičianti kitų gyvenimus. Savo išmintimi Anantara dalijasi ir puslapyje Anantara.lt.

Vrindavanas, Indija

Kovo 12 diena

Sveiki, mielieji.

Šiandien – sekmadienis. Materialiame pasaulyje šiandien yra didžiausia šventė, nes švenčiame maloningiausios Aukščiausio Dievo Asmens inkarnacijos Viešpaties Čaitanijos gimimo dieną – Gaura Purnimą.

Šiandien ryte buvau Krišnos Balaramos šventykloje ir dalyvavau Mangala Arati programoje. Tokios gražios šventyklos dar niekada nemačiau. Ji visa buvo išpuošta didžiulėmis gyvų gėlių girliandomis. Tos girliandos – be galo didelės ir supintos iš neapsakomo grožio gėlių.

Šia proga noriu su jumis pasidalinti gražiu pasakojimu apie vienos šeimos kelionę pas Dievą. Paskaitykite.

Kartą gyveno žmogus, kuris netikėjo, kad Dievas egzistuoja ir visiems, ką sutikdavo, sakydavo, kad Dievo nėra. Jis nešventė jokių religinių švenčių ir negarbino jokių šventųjų.

Tačiau jis turėjo žmoną, kuri tikėjo Dievu ir taip išauklėjo savo vaikus, nors vyras ją visaip spaudė ir juokėsi iš jos tikėjimo.

Vieną žiemos vakarą žmona su vaikais išėjo į kaimo cerkvę pasimelsti. Tą vakarą kaimo šventikas, popas, ketino skaityti pamokslą apie Kristaus gimimą.

Žmona visaip prašė savo vyro eiti kartu su jais, tačiau jis atsisakė:

– Visa ta Kristaus gimimo istorija – niekalas! – Pasakė vyras. – Kodėl Dievui staiga prireikė žeminti Save ir ateiti į Žemę žmogaus pavidalu? Juk tai juokinga.

Žmona nieko neatsakė, tačiau pasiėmė vaikus ir išėjo į cerkvę. Vyras pasiliko namuose. Po kurio laiko pakilo vėjas ir prasidėjo sniego pūga. Vyras pažiūrėjo pro langą, tačiau pūga buvo tokia didelė, kad lauke visiškai nieko nesimatė. Tada patenkintas, kad pasiliko namuose, jis atsisėdo prie židinio ir nusprendė taip praleisti visą vakarą. Netikėtai kažkas sudavė smūgį į langą. Vyras, pašokęs nuo krėslo, pribėgo prie lango, tačiau per pūgą nieko negalėjo įžiūrėti.

Kai audra šiek tiek aprimo, vyras išėjo į lauką pažiūrėti, kas ten galėjo būti.

Jį labai nustebino lauke prie namo lakstančios laukinės žąsys. Matyt, jos skrido į šiltus kraštus, tačiau netikėtai pavijo sniego audra ir jos nebegalėjo skristi toliau. Matėsi, kad jos paklydo ir nutūpė šalia tvarto. Sušalusios bei išalkusios nebegalėjo toliau skristi. Plasnodamos jos bandė pakilti iš kiemo, tačiau šaltis ir sniegas jas spaudė prie žemės. Kažkuri žąsis, tikriausiai, norėdama pakilti ir atsimušė į langą.

Vyrui pasidarė gaila tų vargšių žąsų ir jis sugalvojo joms padėti.

Vyras pagalvojo, kad žąsys galėtų sulėkti į tvartą ir ten ramiai praleisti naktį. Jis nuėjo prie tvarto ir atidaręs duris ėmė laukti tikėdamasis, kad jos sulėks į tvartą.

Tačiau žąsys toliau lakstė po kiemą ir, atrodė, jos visiškai nematė tvarto ir atidarytų durų. Vyras bandė patraukti jų dėmesį, tačiau tai tik dar labiau gąsdino žąsis ir jos skrido kuo toliau nuo tvarto.

Tada vyras nubėgo į namus ir atsinešė gabalą duonos. Jis laužė duoną į gabalėlius ir mėtė žąsims, kad jos eitų vidun, tačiau tai nei kiek nepadėjo. Atrodė, kad žąsys nemato nei tvarto, nei durų, nei duonos.

Vyras visiškai nusiminė, kad niekuo negali joms padėti. Tada jis sugalvojo užeiti žąsims iš už nugaros ir atvyti jas į atidarytą tvartą. Tačiau ir tai nepadėjo. Žąsys visiškai išsigando ir išsilakstė po visą didelį kiemą. Nors tvarte buvo šilta ir jauku jos ten neskrido.

– Na kodėl tos žąsys neklauso manęs? – Sušuko vyras iš nevilties. – Nejaugi jos nemato, kad tvarte yra saugu ir gera?

Vyras pradėjo mąstyti, ką dar galėtų padaryti, kad tos žąsys suskristų į tvartą.

– Jeigu aš būčiau žąsis, tada galėčiau jas išgelbėti, – tarė jis balsu.

Vėliau jo galvoje gimė idėja. Jis dar kartą nuėjo į tvartą, paėmė vieną iš savo naminių žąsų ir išnešė ją į lauką, prie tolumoje lakstančių laukinių žąsų. Savo žąsį paleido, o pats grįžo prie tvarto.

Naminė žąsis paleista ant sniego pradėjo plasnoti ir tiesiog įskrido genama sniego ir šalčio atgal į šiltą tvartą. O paskui ją į tvartą suskrido ir laukinės žąsys, kurios prieš tai jokiu būdu nenorėjo ten eiti.

Vyras tyliai prastovėjo ištisą minutę lauke. Galvoje nuskambėjo jo paties ištarti žodžiai: „Jeigu aš būčiau žąsis, tada galėčiau jas išgelbėti“.

Vėliau jis prisiminė, ką anksčiau buvo pasakęs savo žmonai: „Ir kodėl tas Dievas užsinorėtų būti kaip mes? Juk tai juokinga“. Staiga jam tapo aišku. Juk kaip tik tai Dievas ir padarė. Mes kaip tos žąsys – aklos, paklydusios, sušalusios, žūstančios. Dievas pasiuntė Savo Sūnų būti tokiu kaip ir mes, kad Jis galėtų parodyti kelią ir taip mus išgelbėti.

Kai tik įsismarkavusi sniego pūga pradėjo tilti, vyro siela taip pat nurimo ir nuo tos gražios minties tapo taiki. Netikėtai jis suprato, ko atėjo Kristus.

Abejonių ir atmetimo metai dingo visiems laikams. Vyras lauke ant sniego krito ant kelių ir pirmą kartą savo gyvenime ištarė maldą: „Dėkoju Tau, Viešpatie, už tai, kad tu atėjai kaip žmogus, kad išvestum mane iš šio audringo ir pragariško gyvenimo“.

Su meile.

Anantara das. Svetainė: Anantara.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!