Anantara das. Dienoraštis. Atsiskyrėlis jogas

piglet-1326946_960_720

Anantara das – visoje Lietuvoje gerai žinomas Vedų filosofijos mokytojas, ajurvedos gydytojas, psichologas ir teisininkas. Jis konsultuoja daugybę žmonių dvasinės praktikos, šeimos, psichologiniais, sveikatos ir kitais klausimais. Dauguma jų pripažįsta, kad tai – asmenybė, keičianti kitų gyvenimus. Savo išmintimi Anantara dalijasi ir puslapyje Anantara.lt.

Vilnius

Spalio 2 diena

Sveiki, mielieji, paskaitykime šiandien vieną pasakojimą apie tai, kaip mes greitai prisirišame prie šio kūno ir prie šio pasaulio.

Kartą gyveno vienas jogas, kuris ištisomis dienomis meditavo ant upės kranto. Šis jogas su niekuo nebendravo ir buvo praktiškai atsiskyręs nuo viso pasaulio.

Tačiau netoli tos vietos, kur šis jogas meditavo, gyveno ir viena skalbėja. Ji kasdien ateidavo prie upės ir skalbdavo įvairių žmonių drabužius. Kiekvieną dieną žiūrėdama į medituojantį jogą ji galvodavo: „Kaip jis vienas gyvena? Jis net neturi galimybės su kuo nors pasikalbėti“.

Vieną dieną taip mąstydama ji apsisprendė nueiti prie jogo ir su juo pasikalbėti. Ji priėjo prie jogo, iš pagarbos jam nulenkė savo galvą ir tarė:

– O didysis joge, o didysis atsiskyrėli, aš esu silpna moteris ir kiekvieną dieną į tave žiūrint mano širdis tapo nerami. Prašau tavęs, palaimink mane.

Jogas labai supyko.

– Argi tu nematai, kad aš esu atsiskyrėlis. Aš niekada neturėjau jokio artumo su jokia moterimi ir nenoriu nieko bendro turėti su tavimi. Eik iš čia.

Tai išgirdusi moteris pradėjo graudžiai verkti. Verkdama ji ištarė:

– Aš esu moteris ir noriu atlikti tai, kas priklauso pagal mano prigimtį. Aš noriu pagimdyti vaiką. Ir labai prašau tavęs suteikti man tokį šansą.

Jogas supyko dar labiau.

– Jeigu tu taip nori vaiko, aš galiu tave palaiminti. Tu galėsi eiti namo ir namuose susilaukti vaiko nuo savo vyro. Jeigu tu neturi vyro, tai aš galiu palaiminti, kad tu susilauktum vaiko nuo kito vyro.

Moteris labai supyko:

– Nejaugi tu mane laikai pasileidėle? Aš pamilau tave ir niekas kitas daugiau tikrai nebus mano vaiko tėvu. Aš būsiu ištikimiausia tavo tarnaitė. Jeigu tu neišpildysi mano prašymo, aš nusižudysiu. Aš šoksiu į šią upę ir mirsiu dėl tavęs.

Ji verkė ir maldavo tol, kol jogas rimtai susimąstė.

Jis pradėjo mąstyti: „Jeigu ji mirs dėl manęs, tai aš būsiu kaltas dėl jos mirties“. Ir jo pasipriešinimas moteriai pradėjo silpti.

Moteris tuoj pat pasinaudojo jo silpnumu ir įvyko tai, kas turėjo įvykti.

Kai moteris patenkinta išėjo namo, jogą apėmė visiškas nusivylimas. Juk žlugo visi jo planai. Jis visa gyvenimą atlikinėjo askezes ir dabar, po santykių su ta moterimi, jis nebežinojo, ką toliau daryti. Jogas pradėjo verkti ir iš nevilties voliotis ant žemės.

Kaip tik tuo metu prie kranto atėjo jo mokinys. Jis pamatė, kad jo mokytojas rauna sau nuo galvos plaukus ir labai dėl to išsigando.

– Kas nutiko, mano mokytojau? Aš niekada nemačiau jūsų tokio nusiminusio. Kas atsitiko, mano mokytojau?

Ir jogas papasakojo jam viską, kas nutiko su moterimi. Ir dar pridūrė:

– Aš matau savo ateitį: greitai aš numirsiu ir už tai, kad padariau nuodėmę, aš kitą gyvenimą gimsiu kiaule. Tai atsitiks visiškai netoli nuo čia. Aš gimsiu medžiotojo namuose, kuris gyvena ant šios upės kranto. Jeigu tu nori man padėti, turi nueiti į to medžiotojo namus ir, kai tik kiaulė atsives parašiukus, paimti paršiuką, kuriame aš įsikūnysiu (tu mane pažinsi pamatydamas ant mano kaktos juodą dėmę) ir mane kaip paršiuką papjauti. Tu turi tai padaryti iš karto, nes aš nenoriu būti paršiuko kūne nei vienos minutės.

Mokinys atsidūrė sunkioje situacijoje: reikia padėti mokytojui ir reikia atimti gyvai būtybei gyvybę arba atsisakyti mokytojo.

Praėjus kuriam laikui jogas mokytojas pasimirė. Mokinys pradėjo vaikštinėti pas medžiotoją ir žvalgytis į jo kiaulę. Medžiotojas labai nustebo, kad mokinys vaikščioja į jo namus ir žiūri į jo kiaulę. Vieną kartą jis mokinio paklausė:

–  Gerbiamas mokiny, nuo to karto, kai tavo mokytojas paliko šį pasaulį, tu kiekvieną dieną ateini į mano kiemą. Kuo galiu būti tau naudingas?

– Taip, tu tikrai gali būti man naudingas, – atsakė mokinys. – Aš noriu deivei Kali paaukoti auką ir tuo tikslu man reikia tavo vieno paršiuko.

Medžiotojas su džiaugsmu sutiko padėti mokiniui.

Kai kiaulė atsivedė paršiukus, mokinys pastebėjo vieną paršiuką su juodu ženklu ant kaktos. Mokinys čiupo tą paršiuką ir jau užsimojo peiliu, kad galėtų jį paskersti, kai pajautė, kad pradėjo drebėti jo paties širdis. Jis žiūrėjo į gyvą būtybę, tą paršiuką, į gražias paršiuko akis, judančią uodegytę ir pajautė, kaip jo ranka iš gailesčio paršiukui tiesiog sustingo ore.

Staiga jis prisiminė savo mokytojo žodžius, atsiminė, kaip jis pats pažadėjo padėti savo mokytojui ir vėl pajautė, kad ranka staiga sutvirtėjo. Ir kai peilis beveik palietė paršiuko pilvą, paršiukas staiga prakalbo žmogaus balsu:

– Prašau tavęs, neatimk mano gyvybės. Leisk man pragyventi tiek, kiek skirta būti paršiuku ir leisk man natūraliai numirti. Leisk pasitenkinti tuo, ką aš turiu.

– O mano mokytojau, – sušuko mokinys, kreipdamasis į paršiuką, – apie ką tu kalbi? Apie kokius malonumus? Juk tavęs, kaip paršiuko, nieko gero nelaukia.

– O mokiny, – prabilo paršiukas, kuris kažkada buvo dvasinis mokytojas, – tu jau kiek laiko delsei? Ir per tą minutę, kol tavo ranka drebėjo, noras pasitenkinti būnat kiaulės kūne įėjo į mano kūną ir sąmonę. Ir tas noras stipresnis už mano valią. Juk džiaugsmas patiriamas įvairiose kūno formose. Juk visi šios žemės gyventojai tenkinasi gyvenimu, todėl būk geras, neatimk iš manęs tos gyvybės.

Moralas

Dėl iliuzinės energijos Majos veikimo mes tapatiname save su tuo fiziniu kūnu, kuris yra tik laikinas mūsų prieglobstis ir dėl to visą gyvenimą kenčiame, laikydami save tik kūnu.

Iš tikro mes esame dvasinės būtybės, tačiau mūsų gautas fizinis kūnas priverčia visam gyvenimui užmiršti savo tikrą padėtį.

Prabusti visam laikui ir suprasti, kas mes tokie esame, yra viso šio gyvenimo prasmė ir tikslas.

Su meile.

Anantara das. Svetainė: Anantara.lt

Pasidalinkite su kitais!