Anantara Das. Dienoraštis. Apie artimuosius ir prisirišimą

suitcase-1077334_960_720

Anantara das – visoje Lietuvoje gerai žinomas Vedų filosofijos mokytojas, ajurvedos gydytojas, psichologas ir teisininkas. Jis konsultuoja daugybę žmonių dvasinės praktikos, šeimos, psichologiniais, sveikatos ir kitais klausimais. Dauguma jų pripažįsta, kad tai – asmenybė, keičianti kitų gyvenimus. Savo išmintimi Anantara dalijasi ir puslapyje Anantara.lt

Indija

Vasario 13 d.

Galvojau, ką parašyti šiandien? Ir nusprendžiau atsakyti į dienoraščio skaitytojos klausimą.

Ji parašė tokį komentarą: „Perskaičiau Jūsų paskutinį dienoraščio įrašą ir man kilo toks klausimėlis, tiesą sakant, jis kilęs jau anksčiau, bet dabar jis labai į temą…

Ar mūsų skausmas dėl netinkamo artimųjų elgesio kyla vien dėl to, kad esame labai prie jų prisirišę, kas yra negerai? Ar nereikėtų mylėti, bet širdimi stengtis atsirišti nuo žmonių?“

Klausimas tikrai įdomus ir gilus.

Atsakymas irgi bus gilus ir galbūt ne visiems suprantamas. Bet pabandysiu paaiškinti taip, kad kuo daugiau žmonių tai suprastų.

Kas yra skausmas?

Čia kalbame ne apie fizinį skausmą, kai jaučiame, kad skauda kažkokią vietą, o apie skausmą prote, tai yra mūsų psichikoje. Ir tikrai kartais tas skausmas būna net nepakeliamas.

Todėl šventraščiuose nuolat kartojama ta pati mintis – šiame materialiame pasaulyje reikia prie nieko neprisirišti.

Lengva pasakyti, o kaip tai padaryti? Ir iš viso kas yra tas prisirišimas ar atsirišimas?

Vedose teigiama, kad protas mums gali būti ir draugas, ir priešas. Taigi, kuo jis taps, priklauso nuo mūsų pačių norų.

O mūsų visų norai yra nukreipti tik į vieną pusę – kuo labiau pasitenkinti. Pasitenkinti visur, visada ir viskuo.

Kodėl taip yra? Atsakymas labai paprastas – tai mūsų kaip sielos savybė. Sielos savybė yra ananda. „Ananda“ reiškia palaimą. Kai pastojimo metu mes tik įeiname į motinos įsčias, iš karto užmirštame, kad esame sielos. Vėliau, apie septintą nėštumo mėnesį, mes vėl suvokiame, kad esame sielos ir tuo metu esame labai švarūs. Švarūs savo norais. Mes nenorime nieko eksploatuoti, išnaudoti ar kažkam pakenkti. Tačiau kai išvystame šį pasaulį, mes vėl viską užmirštame. Po gimimo mus aktyviai pradeda veikti trys materialios gunos (energijos): neišmanymas, aistra ir dorybė. Tos gunos, dar vadinamos „virvėmis“, per pirmuosius penkerius gyvenimo metus mus visiškai užvaldo, supančioja ir su kiekvienais metais mes norime vis daugiau. Dėl mūsų norų turėti kažko vis daugiau ir daugiau prasideda kasdieninės nežmoniškos lenktynės vis kažkur suspėti ir kažką pasiekti.

Bet svarbiausia ne tai. Svarbiausia, kad nuo maždaug penkerių metų, kai visiškai užvaldo gunos, mes pradedame norėti išnaudoti kitus žmones. Maža to, mes norime, kad jie visi darytų taip, kaip patogu mums.

Taip mumyse prabunda „vilko instinktas“ – troškimas būti Dievu.

Viskas būtų gerai, jeigu tai būtų tik manyje. Tačiau tas pats noras valdyti yra kiekviename žmoguje. Šioje Žemėje mes sutinkame daug „alkanų vilkų“, kurie irgi nori ką nors išnaudoti. Niekas nenori būti „avyte“. Visi nori būti „vilkais“.

Tarp tų „vilkų“ susiduriame (tiesiog karma mus suveda) su tais, kurie, kaip mums atrodo, yra artimesni ar net labai artimi, mes net įvardijame savo santykius kaip meilę. Tai – tėvai, vaikai, draugai, giminaičiai, seneliai ar dar kažkokie asmenys.

Viskas būtų gerai, jeigu mumyse nepasireikštų „vilko noras sudraskyti savo auką“… mes norime, kad artimieji būtų tokie, kokius mes juos įsivaizduojame. O jie nori, kad būtume tokie, kokius jie mus įsivaizduoja.

Tačiau taip beveik niekada nebūna. Mes ir mūsų artimieji turime skirtingas karmas. O už karmos slepiasi praeitis ir ankstesni norai. Ta praeitis ir norai neleidžia vienam ar kitam žmogui elgtis taip, kaip mes to norime. Kiekvienas elgiasi pagal savo egoistinius norus ir matymus.

Tik šventas žmogus priima kiekvieną žmogų tokį, koks jis yra. Tiesiog priima ir viskas. Jis nesako, kad tau reikia pasikeisti. Priimdamas bet kokį žmogų tokį, koks jis yra, šventas žmogus jau jį keičia. Keičia savo meile ir užuojauta.

Todėl atsakymas į šį klausimą yra labai paprastas. Priimkime kiekvieną žmogų tokį, koks jis yra, ir viskas. Keiskime save ir tik save. Tada keisis visas aplinkui mus esantis pasaulis ir visas skausmas iš mūsų proto dings. Ne iš širdies, o iš proto. Nes būtent protas nori valdyti kiekvieną gyvą būtybę ir tenkintis. Jis užvaldo ir sunaikina net mus pačius.

Sunaikina mūsų brangų gyvenimą, įteigdamas, kad čia yra kažkas mums brangaus. Protas sako: „čia yra tavo namai, tėvynė, vardas, pavardė, sąskaita banke, automobilis, vaikai, tėvai, broliai, seserys, kaimynai, draugai, vyras, žmona, profesija ir t. t.“

Mes „užkimbame“ ant to „jauko“ ir taip pragyvename savo trumpą gyvenimą.

Protas lygiai tą patį sako ir mūsų artimiesiems. Jie irgi „užkimba“ ir taip pat pražūva. Jaudinasi, nervuojasi, rūko, geria raminančius vaistus, alkoholį, žudosi… ir viskas dėl prisirišimo.

Tam, kad neprisirištume, reikia turėti žinojimą. Turėti žinojimą reiškia suvokti, kad mes visi esame broliai ir seserys, o dar bendriau sakant mes – sielos.

Per šį gyvenimą mums reikia išmokti du dalykus: atlikti visas savo pareigas ir pamilti Dievą.

Anantara Das. Svetainė: Anantara.lt

Pasidalinkite su kitais!