Vaiko vystymasis ir religinis bei moralinis auklėjimas (I dalis)

baby-390555

Aleksandras Žarskus – žymus rašytojas, lektorius, skaitantis gilias paskaitas tautine, religine, psichologine bei dorovine tematika. Tai gyvas išminčius, širdies atvertis dėstantis raštu ir garsu. Pristatome jo straipsnį apie tai, ką reiškia vaikų auklėjimas, kada jis prasideda ir kaip turėtų elgtis tėvai. Beje, Aleksandras Žarskus dalyvaus bei savo išmintimi dalinsis ir šių metų #‎Jonines2016‬ šventėje #‎GolokaParty‬ Rasos! (Daugiau informacijos šiame puslapyje.)

Pradžios svarba ir reikšmė

Kur slypi pagrindinės vaikų auklėjimo ir pedagogikos nesėkmių priežastys? Patarlė sako, kad gera pradžia yra pusė darbo. Arba: pradžia darbą gaišina. Ši išmintis tinka visoms žmogaus veiklos rūšims. Tačiau dažniausiai pamirštame, kad ji dera ir pradedant naują gyvybę, ją auginant bei auklėjant. Būtent pradžioje yra klojami fizinės, psichologinės bei dvasinės vaiko sveikatos pamatai.

Žmogaus pradžia, tas nuostabiausias pasaulyje įvykis, materialistinės pasaulėvokos suformuotoje vartotojų kultūroje yra labiausiai nužmoginta ir apleista sritis. Čia dominuoja žemieji žmogaus instinktai. Apie gyvybės pradėjimo reikšmę vartotojų kultūroje net neužsimenama. Tarsi to, kas nematoma, apskritai nėra ar tai nesvarbu.

Gyvybės sėkloje (ar augalo, ar medžio ar žmogaus sėkloje) slypi visa gyvybės vystymosi programa. Geras ūkininkas pirmiausia rūpinasi tinkama sėkla. Kuo tas rūpestis pasireiškia sėjant žmogaus gyvybės sėklą?

Nematomas gyvybės vystymosi laikotarpis (arba nėštumas) yra ne mažiau svarbus būsimo žmogaus “kokybei”. Vaiko formavimuisi įtaką daro visos tėvų savybės, ypač moralinės ir dvasinės. Pakartokime žinomą posakį: vaiko auklėjimas pradedamas devynis mėnesius prieš gimstant jo motinai.

Ne tik su negimusiu, bet ir su gimusiu kūdikiu ilgokai elgiamasi tarsi su daržove, kuriai reikalingas tik fiziologinių poreikių patenkinimas.

Gimimas – taip pat labai svarbus įvykis žmogaus gyvenime. Atsiskirdama nuo motinos gyvybė patiria didžiulį sukrėtimą – stresą, kuris žmogaus sąmonėje palieka gilų įspaudą (“imprintingą”), išliekantį ir stipriau ar silpniau veikiantį visą žmogaus gyvenimą. Visi esame girdėję apie gimimo traumas. Tai, kaip žmogus gimsta (prievartos būdu ar natūraliai, kokioje gimimo aplinkoje, kokie gydytojai padeda ir koks požiūris į gimstančią gyvybę vyrauja), yra pagrindiniai veiksniai, nuo kurių priklauso galima gimimo trauma bei jos pasekmės. Net ir būsimas žmogaus santykis su mirtimi priklauso nuo to, ką žmogus patyrė gimdamas: jei jam sunku ar baisu buvo gimti, sunku ar baisu bus ir mirti.

Mūsų kultūroje žmogus yra įteisinamas tik nuo gimimo, o sąmoningai jį auklėti dažniausiai pradedame tik vaikui ėmus kalbėti. Ne tik su negimusiu, bet ir su gimusiu kūdikiu ilgokai elgiamasi tarsi su daržove, kuriai reikalingas tik fiziologinių poreikių patenkinimas. Tačiau kūdikystėje ir vaikystėje formuojasi svarbiausi, pagrindiniai ryšiai tarp smegenų ląstelių – neuronų, kurie ir daro vaiką vienokiu ar kitokiu žmogumi. Paskaičiuota, kad per pirmuosius trejus vaiko gyvenimo metus susiformuoja apie 70 % ryšių smegenyse, nuo kurių priklauso vaiko psichika. Vaizdžiai sakant, iki septynerių metų vaikas praeina pagrindinius gyvenimo „universitetus“, lemiančius, koks jis bus žmogus. Žinoma, vėlesnės vaiko gyvenimo sąlygos taip pat turi įtakos, tačiau dažniausiai tai jau būna klaidų taisymas.

Pagrindiniai vaiko poreikiai

Būti žmogumi – tai kam nors priklausyti, būti susietu, visų pirma, su mama, šeima, gimine, tauta, gamta ir su Dievu. Visuomenėje, kur pagrindinės vertybės yra daiktai ir pinigai, ryšio alkis yra ypač didelis. Vis daugiau žmonių nebejaučia tikrojo ryšio. Žmonės jaučiasi vieniši ir atstumti, nes tarpusavio ryšiai dažniausiai būna pagrįsti baime, godumu ar nuosavybės jausmu. Tačiau tikrasis Ryšys ne­reiškia nuosavybės, jis atsiranda iš vidaus ir yra sugebėjimas maloniai pri­imti ir pasitikėti.
Ryšio ilgesys gyvuoja nuo senų senovės ir yra žmogaus prigimties branduo­lys. Labiausiai bauginantis dalykas yra visiškas atskyrimas. Tokį atskyrimą vadiname pragaru. Gražiausias visų religijų vaizdinys yra tobulo ryšio vieta – dangus, rojus, nirvana, t. y. ten, kur nebėra atskyrimo. Kai žmogaus ry­šys su pasauliu atitinka jo prigimtį ir svajones, širdis randa pasitenkinimą, o siela – ramybę. Tada galima pasinerti į ieškojimų džiaugsmą ir riziką, ga­lima gyventi džiaugsmingai, veržliai, jautria širdimi. Ir priešingai, kai esi atskirtas, atstumtas ar nepageidaujamas, gyvenimas neišvengiamai siaurė­ja iki vienintelės minties – kad esi atstumtas – ir žmogus iš visų jėgų stengiasi tokią padėtį keisti.

Žemiškųjų ryšių pradžia yra motinos ir kūdikio santykiai, tačiau jie priklauso nuo tėvo ir motinos ryšio. Motinos ir kūdikio santykiai yra visų to­limesnių būsimo žmogaus ryšių, kurie ateityje užsimegs jo gyvenime, pa­grindas ir pavyzdys. Šie santykiai gali būti arba susivienijimo, arba prierai­šūs. Dar juos galima pavadinti saugiu ir nesaugiu prieraišumu. Susivieniji­mo santykiai formuojasi, kai nepažeidžiami Kūrėjo nustatyti prigimtiniai motinos ir vaiko ryšiai, o prieraišūs santykiai klostosi, kai kaip nors pažei­džiamas gyvybės atėjimo į žemę planas. Susivienijimo santykiai būdingi pirmykštėms kultūroms, o civilizuotose tautose, kur pažeidžiamas prigimti­nis vaiko ir motinos ryšys, dažniau susiklosto baime ir nuosavybės jausmu grįsti prieraišūs santykiai. Štai kodėl civilizuoti žmonės, kurie yra susirišę daugybe išorinių ryšių, viduje dažniausiai jaučiasi vieniši ir atstumti.
Ryšys teikia saugos jausmą, iš kurio kyla žmogaus vidinė galia ir pasitikėji­mas gyvenimu. Ryšio dėka galima ištverti išorinį spaudimą ir sumaištį, nes po kojomis jaučiamas tvirtas pagrindas. Kai tai pažeidžiama, tampame ne­rimastingi, lengvai sužeidžiami ir šalti. Taip yra suaugusiųjų pasaulyje. Ryšio netekęs kūdikis yra beveik pasmerktas – taip tvirtina šiuolaikinė psi­chologija. Trumpai sakant, geras ryšys patenkina ne tik fiziologinius, bet ir psichologinius bei dvasinius kūdikio poreikius.

Hiperaktyvūs ir dėmesio nesukaupiantys vaikai

Garsioji italų pedagogė M. Montessori yra aprašiusi tokį eksperimentą. Palei ilgą stalą, ant kurio sudėti įvairūs daiktai, viena po kitos praeina dvi vienodo amžiaus vaikų grupės. Vienos grupės vaikai ėjo šūkaudami, stumdydamiesi, praeidami pro stalą griebdavo daiktus, trumpai juos apžiūrėję mesdavo atgal ir imdavo kitą, trečią, ketvirtą, tada klegėdami nuėjo tolyn. Kitos grupės vaikai ėjo ramiai, neskubėdami, prie stalo sustoję atidžiai žiūrėjo į ant jo esančius daiktus, kai kurie vaikai paimdavo daiktą ir ilgai, atidžiai jį apžiūrėję padėdavo atgal ir tada eidavo tolyn. Kurios grupės vaikai yra normalūs?

Vaikai, neturintys gero ryšio su šeima, jaučiasi nesaugūs.

Tarsi epidemija plinta psichologinis vaikų nepilnavertiškumas. Atsirado naujos diagnozės: hiperaktyvus, dėmesio nesukaupiantis, emocionaliai nestabilus, nemokus vaikas. Nežinia kiek jų jau yra Lietuvoje, tačiau JAV jų priskaičiuojama nuo 1,5 iki 4,5 milijono (XX a. pabaigos duomenys), daugiausia berniukų.

Neurofiziologijos daktarė Klara Hannaford tokius vaikus siūlo vadinti stressed out, survival oriented human (streso išvarginta, į išlikimą orientuota asmenybė). Turint omenyje, kas buvo pasakyta apie ryšio ir saugos jausmo reikšmę, tai labai teisinga diagnozė. Vaikai, neturintys gero ryšio su šeima, jaučiasi nesaugūs. Jie yra nuolatinėje įtampoje, nuolatiniame strese, nes jaučia grėsmę savo išlikimui. Jie priversti rūpintis savo išlikimu, nors tai jiems – užduotis ne pagal jėgas.

Nuolatinio streso būsena labai sustiprina smegenų, atsakingų už išlikimą, procesus, tačiau susilpnina veiklą tų smegenų dalių, kurios atsakingos už mokymąsi ir adekvatų socialinį elgesį. Todėl tokių vaikų elgesys pasižymi:

– per dideliu aktyvumu – hiperaktyvumu,
– nesugebėjimu susikaupti,
– nesugebėjimu elgtis pagal priimtas bendravimo normas,
– nesugebėjimu mokytis,
– netvarkingais, nevikriais arba blogai valdomais judesiais,
– agresyviu elgesiu.

Tokie vaikai nėra blogi iš esmės. Jų agresyvumas ar netinkamas elgesys yra juose slypinčios baimės ir nuolatinio streso išraiška. Pasaulis jiems – nesaugi vieta. Kai vaikas ar apskritai žmogus jaučiasi nesaugus, jis mato priešus ten, kur jų nėra. Ką nors sulaužęs ar sumušęs jis jaučiasi stipresnis ir saugesnis. Kitaip sakant, savo agresyviu elgesiu jis stiprina tą saugos jausmą, kurį jam turėjo suteikti gamtos ar Kūrėjo numatytas ryšys su mama ir su šeima. Nėra ryšio su mama, su šeima, vadinasi, nėra ryšio ir su mokytojais, su draugais, gamta, gyvūnais ir, suprantama, nėra ryšio ir su Dievu.

Gero ar blogo ryšio pradžia prasideda nuo pat vaiko pradėjimo. Kaip jaučiasi mama, nešiodama kūdikį – saugi ar nesaugi? Gal ją paliko kūdikio tėtis? Ryšys pažeidžiamas ir tada, kai mama tuoj po gimdymo išskuba į darbą, palieka vaikelį kitų priežiūrai. Mamos noras netrukus po gimdymo eiti į darbą rodo silpną ryšį su vaiku.

Vaiko paniekinimas (child abuse)

Tai Vakarų kultūroje atsiradęs reiškinys, nežinomas senose kultūrose. Po Antrojo pasaulinio karo apie jį parašyta tūkstančiai straipsnių ir išleista šimtai knygų. “Child abuse” – sunkiai į lietuvių kalbą išverčiama sąvoka. Ji reiškia vaiko apleidimą ir dėmesio į jo pagrindinius poreikius nekreipimą, tai taip pat gali reikšti netgi vaiko paniekinimą. Turtingose, “medžiaginės gerovės” šalyse kenčia vaikai. Turtingiems tėvams vaikas dažnai yra tarsi „bagažas“, paliekamas pas kaimynus, pas gimines arba tiesiog vienas. Toks vaikas turi tiek pat abejingų globėjų, kaip ir našlaitis prieglaudoje. Po metų kitų jis atrodys kaip meilės nepatyręs vaikas, kuriam pasaulis nėra saugi vieta gyventi. Europa, kaip teigė popiežius Benediktas XVI (2007-01-04), nenori turėti vaikų ir atsisako skirti laiko ir aukotis vaikų labui.

Visuomenė, apleidusi savo vaikus, yra pasmerkta lėtam išnykimui.

Šis reiškinys sparčiai plinta ir Lietuvoje. Visi kalba tik apie teises, o pareigos pamirštamos, apie jas kalbėti tiesiog nepriimta. Ir vaikus auklėjame ta pačia dvasia: jie žino tik apie teises, o kur kalbama apie vaikų pareigas? Neturtingi tėvai savo vaikus palieka ar atiduoda valstybės priežiūrai. Atsirado nauja sąvoka – našlaitis, turintis tėvus. Statistika bauginanti. Tik kas tryliktas vaikų globos namų augintinis yra tikras našlaitis (Delfi.lt 2006 05 17). Blogiausia yra tai, kad taip užaugę vaikai patys tampa blogais tėvais. Ir šis reiškinys sparčiai plinta.

Tai akivaizdžiausias tautos ir visuomenės žlugimo požymis: nebesirūpinama savo tęstinumu. Nyksta pareigos ir pasiaukojimo jausmas, kurio pamatai taip pat padedami gyvenimo pradžioje. Visuomenė, apleidusi savo vaikus, yra pasmerkta lėtam išnykimui. Tai akivaizdžiai matosi statistinėse suvestinėse. Bet vėlgi niekam tai nerūpi, nes dauguma visuomenės narių kartu su visumos bei religiniu jausmu yra praradę ir giminės pratęsimo jausmą. Turtingiausiose ES šalyse giminės pratęsimo pareigą už europiečius atlieka musulmonai. Statistinės suvestinės ir prognozės rodo akivaizdžias pasekmes, bet kam tai rūpi? Medžiaginės gerovės visuomenė gyvena tik šia diena.

Vaiko vystymosi ypatumai

Šiuolaikinė pedagogika tebestovi ant tų pamatų, kurie buvo padėti XIX a., kai ne tik dar nebuvo vaiko psichologijos, bet apskritai psichologija, kaip mokslas, buvo ką tik gimusi. Į vaiką buvo žiūrima kaip į mažą nesubrendusį suaugusį.

Tačiau argi mes pasitikime Kūrėjo planais? Jau keičiame augalo genus; žadama keisti ir žmogaus. Įdomu, kokių problemų tada sulauksime?

Vaikas nėra nesubrendęs suaugęs. Vaikas iš esmės yra kitoks. Tai, kas tinka suaugusiam žmogui, gali netikti ir net kenkti vaikui. Pagrindiniai vaiko ir suaugusiojo skirtumai glūdi sąmonėje bei mąstymo ypatybėse. Vaiko mąstymas yra vaizdinis – emocinis, o suaugusiojo loginis – racionalus. Žymiausias vaikų psichologas J. Piaget (Pjažė) vaiko mąstymą pavadino stebuklingu, t. y. panašiu į pasakų veikėjų mąstymą – jiems pasaulis yra gyvas, jis paklūsta jų žodžiams. Ontogenezė pakartoja filogenezę, – teigia Hekelio dėsnis. Vaiko vystymasis pakartoja žmonijos sąmonės vystymąsi. Todėl vaikai taip mėgsta pasakas, jas supranta ir jos jiems yra būtinos – kad vaikas išaugtų psichologiškai pilnavertė asmenybė.

Vaikams pasakų aiškinti nebūtina. Jie jas suvokia vaizdiniu mąstymu; suaugusieji mąsto logiškai. Svarbu tik tai, kad vaikui būtų papasakota visa pasaka iš karto, nes jam ji yra nedaloma visuma.

Maždaug iki dešimties metų vaiko mąstymas yra vaizdinis – emocinis. Tik apie aštuntuosius metus pamažu pradeda vystytis suaugusiems būdingas loginis mąstymas. Suaugusio mąstyme pirmiausia kyla mintis, perteikianti informaciją abstrakčiomis sąvokomis, po to sužadinamas jausmas ir tik tada sukyla noras, verčiantis žmogų veikti. Vaiko mąstymas prasideda nuo kokio nors veiksmo, poelgio, daikto išgyvenimo ir stebėjimo. Kai vaikas ką nors stebi, tai – ne pasyvus stebėjimas, o aktyvus psichinis procesas. Vaikas mintimis neišreikš to, ką pastebėjo, tačiau pakartos mėgdžiodamas veiksmus. Vėliau poelgį ar veiksmą vaikas išgyvena emocionaliai, sujungia save su tuo veiksmu. Vaiko mąstymas tolygus jo veiksmui. Tik vėliau, vėlyvoje vaikystėje, vaiko sąmonėje atsiranda mintys, kaip ir suaugusiems. Vaikai mąsto netgi garsiai, kitaip sakant, „išoriškai“. Suaugusiems atrodo, kad vaikai labai daug šneka, tiesiog be perstojo. Tačiau tai yra natūralus vaiko mąstymo būdas.

Gimusio vaiko sąmonė maždaug iki metų yra senose, vadinamose reptilinėse (roplių), smegenyse. Vaikui vystantis, tarp 1-4 metų, jo sąmonė palaipsniui pereina į limbinę smegenų dalį, į viduriniąsias smegenis, kurios yra atsakingos už emocijas. Limbinė smegenų dalis yra susieta su širdimi. Labai svarbu, kad šis ryšys nebūtų pažeistas. Dar vėliau, tarp 5 ir 14 metų, vaiko sąmonė pagaliau persikelia į naująsias smegenis – raukšlėtąją smegenų žievę.

Pirmieji septyneri vaiko gyvenimo metai – tai intuityvus, emocinis sąmonės vystymosi laikotarpis – priešloginis tarpsnis. Panašiai kaip augalas nuosekliai praeina visus epigenetinius vystymosi tarpsnius, taip ir vaikui reikia nuosekliai praeiti visą gamtos ar Kūrėjo numatytą vystymosi programą. Negalima skubinti vaiko brandos, nes jam reikia vaikystės.

Prieš gerą pusšimtį metų pedagogika su savo programomis sutrikdė priešloginį vaiko vystymosi periodą. Ankstyvas loginio mąstymo brukimas paankstino lytinį brendimą, nes suaktyvino tuos smegenų procesus, kuriems, pagal Kūrėjo planą, skirta prabusti gerokai vėliau – apie 11-12 vaiko gyvenimo metus. Vydūnas yra rašęs, kad ankstyvas protavimas žadina lytines liaukas. Gamtos dėsnis toks: greitesnis brendimas – trumpesnis gyvenimas. Įdomu, kur mes skubame šiais visuotinio nerimo laikais? Genami noro visko daugiau turėti ir nerimo, kad kiti neaplenktų, mes skubiname ir savo vaikus greičiau subręsti. Pavogtos vaikystės laikai – tai dar vienas šių laikų apibūdinimas. Daugumos šiandieninių auklėjimo problemų nebūtų, jei mes, suaugusieji, padėtume įgyvendinti tą vystymosi planą, kuris yra užkoduotas kiekviename vaike. Tačiau argi mes pasitikime Kūrėjo planais? Jau keičiame augalo genus; žadama keisti ir žmogaus. Įdomu, kokių problemų tada sulauksime?

Laukite tęsinio…

Autorius Aleksandras Žarskus

Redagavo Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!