Ajurveda: „alternatyvi“ ar „papildanti“?

ajurveda ir moderni medicina

Ajurveda – mokslas apie gyvenimą – laikoma seniausia iki šių dienų išliku­sia sveikatos priežiūros sistema, kurios naudojimas niekada nebuvo nutrūkęs.

Iš ajurvedos kilo Tibeto, kinų, graikų ir arabų medicinos sistemos. Tai – laiko patikrinta, efektyvi sveikatos priežiūros sistema, kurią šiandien ren­kasi ir naudoja milijonų milijonai In­dijos, Nepalo, Bangladešo, Pakistano, Šri Lankos ir kitų Centrinės bei Rytų Azijos šalių gyventojų.

Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) parėmė ajurvedą kaip pers­pektyvią gydymosi alternatyvą besivystančiame pasaulyje. Tai spar­čiausiai plintanti „alternatyvi, papil­danti“ sveikatos priežiūros praktika Europoje ir JAV. Vis dėlto ajurveda nėra nei „alternatyvi“, nei „papildanti“! Tie, kurie rimtai ir sąžiningai studi­juoja ajurvedą, žino, kad jos princi­pai ne papildo tradicinę vakarietišką mediciną, o greičiau jai prieštarauja ir galiausiai paneigia.

Ajurveda – tai filosofinė sistema, kurios praktika remiasi nekintan­čiais principais. Tradicinė Vakarų medicina su pasididžiavimu vadina save „empirine“, visada pasiruošusia panaudoti „naujausius, patobulintus terapinius metodus“. Ajurveda žiūri į pacientą kaip į įkūnytą dvasinę esybę, atsižvelgdama į šeimos, bendruome­nės ir šalies kontekstą. Tradicinė vakarietiškoji me­dicina pažemina pacientą, laikydama jį sistemų, organų, ląstelių ir išskyrų, tarpusavyje sąveikaujančių pagal fiziocheminius dėsnius, rinkiniu.

Ajurvedos praktikoje daug dė­mesio skiriama desa-kala-patra – spe­cifiniams vietos, laiko ir asmens ypa­tumams. Tradicinė medicina linkusi suformuoti bendras taisykles ir stan­dartizuotas normas, kuriomis vado­vaujamasi gydant net iš esmės nesulygina­mus pacientus.

Ne tik šie trys fundamentalūs skir­tumai, susiję su prigimtimi, objektu ir praktika, išsklaido mitą apie ajur­vedą, kaip „papildančią“ medicini­nę praktiką. Yra nesuskaičiuojama daugybė kitų prieštaringų aspektų, skiriančių šiuos sveikatos priežiūros ir gydymo metodus.

Įvairiausių nesuderinamų sveika­tos priežiūros metodų taikymas rodo nesupratimą ar nenorėjimą suprasti, kokie principai veikia tokius meto­dus ir kuo pavojingas toks eklektizmas. Yra daugybė valčių, galinčių saugiai perkelti mus į kitą krantą. Bet neįmanoma perplaukti upės dešinę koją pastačius į vieną valtį, o kairę – į kitą, kaip ir peršokti iš vieno laivelio į kitą upės viduryje, tuo pačiu tikintis saugiai persikelti. Panašiai ir gaisro metu: ne pats geriausias būdas nuolat keisti kibirus, kuriais pilame vande­nį, gesindami ugnį. Šis nepastovu­mas, permainų geidimas ir stabilumo stoka iliustruoja esminę materialios egzistencijos ligą, o ypač vakarietišką mąstyseną, kuri trokšta įvairovės gi­laus įsisąmoninimo sąskaita.

Ajurveda yra sveikatos priežiū­ros sistema, o ne tam tikras metodas, kurį galima taikyti išvien su kitomis vadinamosiomis holistinėmis tera­pijomis, dažnai kilusiomis iš nesutaikomų, viena kitą paneigiančių filosofijų. Turime patys pasirinkti: ar praktikuoti tai, ką senoviniai šventraščiai ir mūsų mokytojų patirtis įrodė esant biologiškai harmoningais sveikatos palaikymo ir gydymo bū­dais, ar atmesti juos kaip neteisingus ir neteikiančius naudos.

 

Pasidalinkite su kitais!