50 patarimų, kaip iš vaiko išauginti neurotiką (II dalis)

cap-2923682_960_720

Pirmoji straipsnio dalis čia

26. Šantažuokite. Tai sureguliuoja ir sukonkretina beprasmių vaiko norų bei poreikių chaosą. Pagalbinės frazės: „Jei nenustosi, eisim namo“, „Tada negausi ledų“, „Jei ne, būsi nubaustas“.

27. Reikalaukite iš vaiko meilės sau ir patys sakykite vaikui, kad jį mylite, net jei jūsų meilė jam pasireiškia kaip pažeminimas, melas, bausmės ir prievarta. Nebijokite, kad jūsų apgavystė bus pastebėta. Užaugęs vaikas lengvai ras kuo kompensuoti savo negebėjimą kurti meilės ryšius: tam tinka malonumas, kurį suteikia alkoholis, narkotikai, azartiniai lošimai.

28. Naudokite prievartą. Verskite savo vaiką visose srityse. Bet ką, kas galėtų būti malonu, paverskite sunkiu darbu. Tinka valgymas, skaitymas, nauji pomėgiai, pasivaikščiojimas – viskas turi tapti darbu, o bet kuris darbas – pragaru. Tai padaryti paprasta: palaukite, kol vaikas pats imsis kokios nors veiklos, po to iškritikuokite tai ir nebeleiskite tuo užsiimti. Lai užuot užsiėmęs tuo, kas jam malonu, vaikas daro ką nors, kas jums atrodo dabar svarbiau, reikalingiau ir teisingiau. Puikus rezultatas garantuotas! Neilgai trukus vaikas išvis nebeturės laiko pačiam sau ir nebeskirs, ko nori pats, o ko norite jūs.

29. Savo vaiko labui su šaknimis išraukite atjautą ir gailestingumą. Jis turi išmokti iškęsti prispausto piršto skausmą ir neverkti, kai iki kaulo nusidrožia kelią. Tegu ugdosi ištvermę ir supratimą, kad niekas jo nesigaili ir nesiruošia gailėtis. Tuo pat metu saugokite vaiką nuo bet kokių nematomų pavojų, pavyzdžiui: baisių bakterijų, neplautų uogų tiesiai iš daržo, nusičiaudėjusio smėlio dėžės draugo, – juk tai tikrieji jo priešai.

30. Kalbėkite apie vaiką blogai. Ir jam girdint, ir negirdint. Kitų žmonių akivaizdoje uždavinėkite jam nemalonius ir žeminančius klausimus, prisiminkite „linksmus“ įvykius iš jo gyvenimo. Viešai demonstruokite jo klaidas, trūkumus ir nesėkmes – taip jis jų greičiau atsikratys, o jūs turėsite alibi. Juk jūs niekaip su jo trūkumais nesusijęs.

31. Negirkite savo vaiko. Giriamas jis gali išmokti pats save vertinti. Nepalaikykite jo – jis ims apie save gerai galvoti. Kam tada jūs?

32. Kontroliuokite, kad vaikas jaustų nuolatinį nerimą ir fizinę įtampą. Ilgalaikė raumenų įtampa kada nors pasireikš kaip chroniškos vidinių organų, nugaros ar širdies ligos. Taip jūs su savo vaiku išsiugdysite gilų bendrystės jausmą, turėsite daugiau bendrų interesų.

33. Neleiskite vaikui jausti neigiamų jausmų. Išskyrus tais atvejais, kai jūs patys juos sukeliate auklėjimo tikslais. Jeigu vaikas ims liūdėti – priverskite džiaugtis. Išmokykite jį džiaugtis ir tada, kai jam baisu. Tegul spinduliuoja meilę, atsakydamas į panieką, ir tegul pyksta, kai juo kas nors pasitiki. Iš esmės pakeiskite jo jausmus savaisiais. Tegul jis išmoksta savo jausmus ignoruoti. Jei ne, kaip jūs ketinate jį suvaldyti? Ir koks gali būti džiaugsmas, jei jums visai nelinksma? Pagalbinės frazės: „nustok žliumbti“, „kas per švelnybės“, „nebūk bailys“, „baik demonstruoti savo pykčius“, „tau neskauda“, „maža ko tu nori“, „tu dar nepavargai“, „niekas iš tikrųjų tavęs neskaudina“, „žvengi kaip arklys“, „valgyk – tai skanu“, „ne karšta – normalus vanduo“.

34. Padarykite taip, kad vaikas neturėtų pasirinkimo. „Argi normalus žmogus taip elgtųsi (kalbėtų, darytų, norėtų, skaitytų, klausytų)?“ Pirškite jam savo mąstymo modelius. Juk jūs tiek vargot, kol įtikinot save, kad jie teisingi. Tegul naudojasi ilgose kančiose galutinai išbaigtu rezultatu. Taip pat tvirtai turite nuspręsti, kad jūsų vaikas privalo pasiekti tai, ko negalėjote pasiekti jūs pats.

35. Kad sustiprintumėte savo žodžių galią, papildomai pasitelkite intonaciją. Tiks bet kuri: globėjiškai nuvertinanti, daugiaprasmė, sarkastiška, pamokančiai nurodanti, konstatuojančiai tvirtinanti, gundančiai viliojanti, grasinanti. Vaikas palaipsniui pripras ir nebekreips dėmesio į kitų žmonių žodžių prasmę. Puikiausiai orientuosis pagal jų balso intonacijas. Tai padės jam nekonfliktuojant vykdyti vadovo įsakymus ir kiek visiškai be jokios įtampos žiūrėti TV žinias.

36. Išliekite ant vaiko savo nuoskaudas ir blogą nuotaiką. Tai patogu ir saugu. Be to, naudinga. Kai tėvams palengvėja, jų nuotaika pasidaro geresnė, tada ir vaikas būna laimingesnis.

37. Būkite nekantrūs. Vaikas turi mokėti į jūsų pastabas reaguoti akimirksniu ir tuojau pat pasikeisti. Nebūkite nuolaidūs – tegu vaikas pasikeičia ar bent suvaidina, kad pasikeitė. Realybė pasivys paskui. Arba nepasivys. Ne taip jau ir svarbu. Juk svarbiau atrodyti, nei būti. Jūs tai puikiai suprantate, tegul supranta ir jis.

38. Kaip galima dažniau gąsdinkite savo vaiką ateitimi. Bet koks neapgalvotas jo poelgis po trisdešimties metų gali sugriauti visą jo gyvenimą. „Drugelio efektas!“ Turbūt girdėjote apie tokį? Vis dėlto tuo pat metu konkretaus vaiko veiksmų rezultato reikalaukite čia ir dabar. Pagalbinės frazės: „kaip tu galėjai pralaimėti, tai katastrofa“, „užaugsi – tapsi kiemsargiu“, „ir vėl dėl tavęs tenka raudonuoti“, „turi būti tik dešimtukai“.

39. Argumentuodami visada naudokitės kraštutinumais: perdėkite, padidinkite, suabsoliutinkite, viską spalvinkite tik juodai ar baltai, sureikšminkite. Priežastis painiokite su pasekmėmis, visumą – su dalimi, formą – su turiniu, kabinėkitės prie smulkmenų. Manipuliuokite ir stenkitės išmušti jį iš vėžių bet kuriuo tam palankiu momentu. Tai išmokys jį sumaniai išsisukinėti ir sklandžiai teisintis. Taip pat jis sugebės demaskuoti apgavikus ir piktdžiugiškai mėgautis savo pranašumu. Mažų mažiausiai šiuos savo sugebėjimus jis galės realizuoti internete, taigi šiais laikais jis tikrai nepražus.

40. Pastebėkite net ir smulkiausias, netyčines melagystes – vaikai linkę fantazuoti. Bauskite už tai. Vaikas turi išmokti meluoti subtiliai ir išradingai. Pagalbinės frazės: „kalbi nesąmones“, „tavo nuomonė niekam neįdomi“, „ir vėl meluoji“, „neišsigalvok“, „sugalvok ką nors protingiau“, „kaip gali to nežinoti“, „nenusišnekėk“, „manai, kad esi labai protingas“.

41. Pažangūs tėvai žino: visiškas paklusnumas tinka tik vidiniam vartojimui. Socialiniame, išoriniame gyvenime vaikas turi mokėti atsikratyti gėdos ir kaltės, užkrauti atsakomybę kitiems, aplinkybėms, įvairioms situacijoms. Tegul dėl visų jo nesėkmių išoriniame pasaulyje bus kalti tie, kurie yra pernelyg geros nuomonės apie save: veidmainiai, apgailėtini ir pavydūs žmogiūkščiai. Tai jie provokuoja riaušes. Tai jie meluoja ir vagia, o jūsų vaikas ir musės nenuskriaus – ,,pažiūrėkite, koks geras“. Kai niekas iš pašalinių negirdės, smerkite ir žeminkite kitus vaikus ir jų tėvus. Juk tai tiesa – jie to nusipelnė.

42. Žavėkitės savo vaiku už tai, ką jis norėjo padaryti, bet taip ir nepadarė. Juk geri ketinimai geriau nei blogi poelgiai.

43. Kaip galima anksčiau priskirkite vaikui tam tikrą jo vaidmenį. Berniukai neverkia, jiems neskauda, jie nebijo. Mergaitės malonios, kuklios ir gražiai elgiasi. Tegul berniukas iš karto mokosi slėpti savo jausmus, o kai jų prisikaups, tegul išsilieja ant kitų. O mergaitė tegul iš anksto mokosi būti gudri ir apsukri, kad galėtų aplinkiniais keliais gauti viską, ko jai reikia.

44. Vaikas turi dalyvauti mamos ir tėčio konfliktuose. Perdėtas naivumas santykių klausimu vėliau jam labai trukdys. Todėl jau penkiametis turi žinoti, kad jeigu ne jis, tai jūs jau seniai būtumėte išsiskyrę. Kiekvienas stenkitės patraukti jį į savo pusę. Ir dar… jis turi žinoti visas smulkmenas, pavyzdžiui: jo galėjo ir nebūti, nes mama norėjo pasidaryti abortą, bet kažkas ją nuo to atkalbėjo.

45. Jei tik įmanoma, atverkite vaikui visą tiesą: mergaitė turi žinoti, kad visi vyrai – niekšai, kiaulės, o berniukas turi žinoti, kad visos moterys – kalės. Ir tik jūs iš tikrųjų jį mylite. Tegul suvokia, kad jūsų perdėta globa ir aktyvi kontrolė – tai neišvengiama būtinybė, sauganti jį nuo skausmingų nusivylimų.

46. Jei jūsų vaikas daro ką nors ne taip – jūs žvėriškai kenčiate, sergate ir jau tuoj tuoj numirsite. Jis neturi tapti egoistu, kuris apie save galvoja daugiau nei apie jus. Priminkite jam apie save ir apie tai, kuo jis būtų tapęs, jei ne jūs. Pagalbinės frazės: „nori mano mirties“, „tu nuvarysi mane į kapus“, „visus nervus man ištampei“, „nebūtumėm lupę – būtum nusiritęs į pakalnę“.

47. Niekada nekreipkite dėmesio ir neišklausykite vaiko, kai jis į jus kreipiasi, nes jis gali nuspręsti, kad yra jums svarbus. Tada jis būtinai „užsisės jums ant sprando“. Kritiniu atveju viską, ką jis sako, priimkite su begaliniu nerimu, tikėdamiesi paties blogiausio. Pagalbinės frazės: „nu, kas dar“, „kaip tu man įkyrėjai“, „atsikabink“, „eik ir pažaisk, kol mes kalbamės“.

48. Už kiekvieną smulkų prasižengimą reikalaukite vaiko, kad prašytų atleidimo ir pažadėtų, jog „daugiau taip nebedarys“. Kuo menkesnė pražanga, tuo stipresnė turi būti bausmė. Drąsiai statykite į kampą, kelias dienas su juo nebendraukite, grasinkite kam nors atiduoti, demonstratyviai išeikite iš namų, išperkite, galų gale. Vaikas turi su siaubu spėlioti, kokio baisumo bausmė jo laukia, jei jis nusikalstų rimčiau: „Mirtis? Ne – to, matyt, būtų per mažai“. Tokia taktika išmuš iš jo bet kokį norą daryti ką nors „ne taip“.

49. Su savo vaiku kalbėkite dirbtiniu vaikišku tonu, švebeldžiuokite, švepluokite. Vadinkite jį zuikeliu, saulyte, kačiuku. Jo vardą tarkite tik tais atvejais, kai norite jį nubausti, ir tik tokiu tonu, kuris priverstų jį krūptelėti iš baimės. Galutinai įtvirtinkite savo poziciją jo atžvilgiu: jūs jį mylite tada, kai jis – ne jis, ir nekenčiate tada, kai jis yra jis.

50. Jūs negalite klysti. Jūs viską žinote todėl, kad esate jo tėvai. Nerodykite vaikui savo abejonių ir savo silpnybių – vaikai labai pastabūs. Nevenkite prieštaringų pareiškimų ar auklėjimo metodų: vaikas jumis vis tiek tikės – taip jau jis sukurtas. Kuo daugiau sumaišties pasėsite vaiko sąmonėje, tuo įvairesnis bus jo gyvenimas ateityje. Jei jums kas nors ir nesigavo – vaikas pats dėl to kaltas.

Lina Vėželienė, Gyvojipsichologija.lt

Redagavo Lina Staponaitė

Pagrindinė nuotrauka iš Pixabay.com

Pasidalinkite su kitais!