Septyni keliai į sielos mirtį (VI dalis). Kerštas

golf-503142_960_720

Egzistuoja septynios nuodėmės, kitaip Mirtinosios nuodėmės, kurių padarymas veda į sielos mirtį. Pirmą kartą šių nuodėmių sąrašą paminėjo popiežius Šventasis Grigalius I–asis šeštame amžiuje. Šių nuodėmių priešingybė – Septynios didžiosios dorybės: tyrumas, teisingumas, santūrumas (saikingumas), narsa (tvirtybė), tikėjimas, viltis, dosnumas. Šiandien plačiau pakalbėkime apie dar vieną mirtiną nuodėmę – kerštą.

Anksčiau rašėme…

Nėra baisesnio pragaro, nei tas, kurį žmogus nešiojasi savo viduje.  Keršto troškimas degina iš vidaus ir temdo protą. Pyktis yra dar viena visa naikinanti jėga. Ir ji naikina pirmiausiai tą žmogų, kuris nuolat pyksta.

Žmonės, kurie lengvai ir greitai supyksta, tiesiog jaučia pasitenkinimą pykdamiesi. Štai jums didelė armija alergiškų žmonių. Periodiškas nervų sistemos dirginimas priverčia imunines ląsteles būti kovinėje parengtyje. Susierzinimas, net ir užgniaužtas, labai greitai uždaro širdies čakrą ir griauna nervinę sistemą.

Ant ko pyksta žmonės? Ant kitų, kurie nepasotino jo egoizmo, ant savęs, nes jis, pasirodo, nėra Dievas ir nieko negali suvaldyti šiame gyvenime, ant gyvenimo, kuris neva neteisingas – kodėl kiti turi daugiau nei aš, kodėl kitiems sekasi labiau nei man? Pyktis glaudžiai susijęs su kitomis nuodėmėmis – pavydu, godumu, puikybe, tingumu, polinkiu į nesaikingumą. Kai negauname sau naudos – pykstame. Kai kas nors nepatenkina mūsų ydų iššauktų troškimų – nekenčiame jo, rezgame keršto planus. Iš tikrųjų, reikia nuoširdžiai dėkoti žmonėms, kurie sukelia pyktį, nes juk taip gyvenimas parodo mums mūsų trūkumus, kurie neleidžia gyventi sveikai, laimingai ir nieko nestokojant.

Kristus buvo labai griežtas pykčio atžvilgiu. Jis sakė savo mokiniams:

„Jūs esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: Nežudyk; o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau – kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui „Pusgalvi“, turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako „Beproti!“, tas smerktinas į pragaro ugnį“ (Mt 5, 21-22).

„Jūs buvote girdėję, kad buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau – mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėt savo Dangiškojo Tėvo vaikai; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite?“ (Mt 5, 43-46).

Pyktyje yra užkoduota prievarta. Jei mes pykstame, mes įjungiame tiksinčią bombą, kuri anksčiau ar vėliau sprogs nusinešdama mūsų gyvybę ir paliesdama daugelį kitų žmonių likimų. Jei mes pykstame ant gyvenimo, visatoje iškart įjungiame susinaikinimo mechanizmą. O kaip jis veikia? Siunčia ligas. Kuo labiau ir ilgiau pykstame, tuo sunkiau išgydomos ligos mus puola. Nes mes juk, iš principo, nenorime čia gyventi. Todėl mums sudaromos sąlygos išeiti anksčiau laiko ir gauti kitą kūną, gal net kitoje planetoje. Deja, liūdna žinia yra ta, jog tokie žmonės nepateks į aukštesnes, rojaus planetas, kur kančių gerokai mažiau nei čia. Labiau tikėtina, kad jie pateks į žemutines planetas, kuriose gyvenimas dar sunkiau pakeliamas, nei Žemėje.

Tai ką gi daryti, pajutus pyktį? Nuolankumas yra vaistas ne tik nuo puikybės, bet ir nuo pykčio. Čia puikia tinka kartojimas: „Ačiū, aš tave myliu, atsiprašau, atleisk man“. Nes juk tai mūsų ydos kunkuliuoja, pyktis iššauktas vidinės mūsų nešvaros.

Kinių išmintis sako: „Tavo nepalankumo, pykčio ar susierzinimo objektas seks paskui tave, kol neišmoksi jo mylėti ar bent nepasidarysi neutralus. Norint nesusiteršti grubia ar subtilia nešvara, reikia nustoti ją kritikuoti ar niekinti“.

Laukite tęsinio…

Parengė Asta Ivaškevičiūtė  (Arčana Siddhi dd). Daugiau informacijos:http://astaivaskeviciute.weebly.com/

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!