10 būdų, kaip kreiptis pagalbos, kai jums sunku (psichologiškai)

people-2577986

Brangūs skaitytojai, Balarama.lt redakcija labai labai jūsų prašo nebijoti kreiptis pagalbos, jei galvojate nutraukti savo gyvenimą, jei susiduriate su sunkumais ar juos išgyvena jūsų artimas žmogus. Galite rašyti mums į redakcijos elektroninį paštą: redakcija@balarama.lt Kaip tai padaryti paprasčiau, skaitykite šiame straipsnyje.

Esu tinklaraštininkas, rašantis ir ugdantis psichologinę sveikatą, bet pats bandęs nusižudyti (ir išgyvenęs). Savo puslapyje daugybę kartų rašiau žmonėms: „ieškokite pagalbos“. Esu parašęs daugybę straipsnių, apie tai, kad nereikia bijoti būti pažeidžiamam, kalbėtis apie stigmas ir atvirai pripažinti savo sunkumus.

Tai man gyvenime tikrai svarbu, suprantate? Pati esmė to, ką veikiu. Štai kodėl vieno iš artimiausių mano draugų mirtis (savižudybė) prieš kelias savaites mane ne šiaip šokiravo, bet visiškai prislėgė. Tikėjausi, kad negali net kilti jokių klausimų apie tai, ar mano mylimi žmonės gali kreiptis į mane pagalbos. Vis tik žmogus, su kuriuo taip dažnai kalbėjausi apie psichologinę sveikatą… nepaskambino man. Netgi tam, kad atsisveikintų.

Per kelias savaites po jo mirties sielvartas nusinešė mane į pačias tamsiausias gyvenimo sritis. Labai greitai man pačiam ėmė kilti savižudiškos mintys. Būtent tada, kai pats turėjau „kreiptis pagalbos“. Kai praradau savo draugą. Pradėjau užsisklęsti – lygiai kaip jis prieš savo mirtį. Stebėjau – skausmingai tai suvokdamas – kaip dariau tai, ką greičiausiai darė mano draugas ir kas veikiausiai pastūmėjo jį į savižudybę. Maniausi kitiems esąs našta. Todėl atsitraukiau nuo visų. Paskendau savo paties mintyse. Ir netgi žinodamas, kokia pavojinga ši mano būsena, niekam nieko nesakiau.

Po vienos ypač baugios nakties suvokiau: niekas niekada man nepaaiškino, kaip kreiptis pagalbos. Nieks niekada nepasakojo, ką „ieškoti pagalbos“ apskritai reiškia.

Netgi tada, kai sielvartas ėmė augti kaip įkalnėn paleistas sniego kamuolys, nesiryžau su niekuo pasidalinti savo kančiomis, nes nežinojau, kaip tai padaryti. Nežinojau, ko iš kitų prašyti, todėl kreiptis pagalbos atrodė pernelyg sudėtinga ir netgi beprasmiška.

„Kodėl jis man nieko nesakė?“ – tai toks dažnas klausimas, kylantis kalbant apie savižudybę ar psichinės sveikatos iššūkius bendrai paėmus. Labai lengva taip stebėtis, nes „pasakyti kam nors“ atrodo labai paprasta. Bet tiesą pasakius, viskas labai miglota ir neaišku. „Kreiptis pagalbos“ – tai įgūdis, kurį tarsi savaime turėtume būti išsiugdę, nors to retai mokoma ir teoriškai, ir gyvais pavyzdžiais. Tai migloti, vilčių pripildyti sentimentai, kuriais žmonės švaistosi, patys deramai jų neapibrėžę. Ką padaryti ar pasakyti tikimės iš tų pažeidžiamų žmonių? Tai visiškai neaišku. Todėl ir noriu būti itin tikslus. Mums reikia kalbėtis aiškiai.

Nežinau, ar toks straipsnis būtų išsaugojęs mano draugą. Bet žinau viena: reikia pagalbos prašymą padaryti norma, kalbėtis apie tai, kaip kreiptis pagalbos, o ne apsimetinėti, kad tai – paprastas, intuityvus dalykas. Galbūt tada galėsime anksčiau (o ne per vėlai) pasiekti žmones. Galbūt galėsime juos priimti su daugiau užuojautos. Ir rasime tinkamus būdus, kaip juos palaikyti.

Taigi, jei kenčiate, bet nežinote, kaip ir ką sakyti… suprantu jus. Pakalbėkime apie tai.

  1. „Man kyla (depresija, nerimas, savižudiškos mintys etc). Nesu tikras, kokios pagalbos prašyti, bet nenoriu dabar būti vienas.“

Retkarčiais mes patys gerai nežinome, ko mums reikia, arba nesame tikri, kuo kitas žmogus galėtų mums padėti. Viskas gerai, tai neturėtų mūsų varžyti, trukdyti kreiptis pagalbos. Visiškai normalu, jei neturite nė menkiausios idėjos, ko jums reikia ar norisi, ypač kai tegalite mąstyti apie tai, kaip jums skauda.

Leiskite kitam žmogui išgirsti, kaip jaučiatės. Galite būti nustebinti, kokiais būdais jie jums padės. O jei jie nesugebės jums padėti? Prašykite pagalbos tol, kol rasite tokį žmogų, kuris tai sugebės. Arba paskambinkite į savižudybių pagalbos liniją. Žinau, gali būti labai keista kalbėtis su visiškai nepažįstamu žmogumi, bet yra tikrai puikių pagalbos linijų.

  1. „Turiu psichologinių problemų ir niekas, ką išbandžiau, kad palengvėtų, man nepadeda. Ar galime (susitikti, susisiekti internetu, telefonu etc) tą dieną (nurodykite datą ir laiką) ir kartu paieškoti geresnių pagalbos priemonių?“

Bejėgiškumo ar išsekimo jausmai – tai neatskiriama sutrikusios psichinės sveikatos sistemos dalis. Tačiau spręsti šias problemas drauge su kitais žmonėmis gali būti šiek tiek lengviau. Kartais mums reikia „komandos kapitono“ ar „tyrėjo“, kuris padėtų ištyrinėti visus pasirinkimus ir galimybes, ypač kai mums patiems sunku patikėti, kad jų (pasirinkimų) yra.

Taip pat greitai pastebėsite, kad beveik visiems šio sąrašo punktams aš taip pat siūlau nustatyti tikslų laiką. Tai svarbu dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, tai padeda žmogui, į kurį kreipiatės pagalbos, suvokti jūsų prašymo skubotumą. Jums pačiam taip pat bus naudinga žinoti, kad artimiausiu metu jūsų laukia susitikimas ar įvykis, kai sulauksite palaikymo. Tai gali padėti atsilaikyti, kai reikalai tampa tikrai atšiaurūs ir tamsūs.

  1. „Šią akimirką jaučiuosi nesaugus būdamas vienas. Gal gali su manimi pakalbėti telefonu (ar pabūti), kol aš nurimsiu?“

Žinau, tai ištarti ypač sunku. Dažnai bijome pasakyti kitiems, kaip smarkiai kenčiame, o pripažinti, kad nesijaučiame saugūs? Tuo labiau. Žinoma, galite žodį „nesaugus“ pakeisti kitu, jei jums jis netinka, bet visada skatinu žmones būti atvirus, nes tai – labiausiai užtikrintas kelias norint gauti tai, ko mums reikia.

Prašydami kito žmogaus pabūti su mumis kartu galime jaustis ypač pažeidžiami. Akimirką gali netgi atrodyti, kad kito žmogaus buvimas šalia nieko smarkiai nepakeis. Bet daugiau šansų, kad jausitės geriau sulaukę palaikymo, negu jo neturėdami.

Svarbiausia, prisiminkite: sprendžiant iš visko, kas žinoma apie psichines ligas, depresija dažniau būna apgaulinga ir slapukė, nepasitikėkite jos jūsų mintyse skleidžiamomis „tiesomis“.

  1. „Man labai blogai, bet dar nesu pasiruošęs apie tai kalbėtis. Gal gali padėti man nukreipti savo mintis kitur?“

Neprivalote kalbėti apie tai, kas jus neramina, jei nesijaučiate pasiruošęs. Sunkiausią akimirką atidaryti skardinę, pilną kirminų – nebūtinai pats saugiausias ar geriausias sprendimas. Ir žinote ką? Jūs vis tiek galite kreiptis pagalbos.

Kartais mums tiesiog reikia su kuo nors „ištaškyti tą mėšlą“, kad nebūtume įstrigę patys savo galvose (ir nuo to truputį išprotėję). Tai tinkamas ir sveikas prašymas! Be to, tai – subtilus būdas parodyti kitiems, kad mums sunku, nesileidžiant į bereikalingas detales.

Kuo greičiau aplinkiniai žmonės sužinos, kad jums sunkus metas, tuo greičiau jie galės padėti jums tai išgyventi. Mūsų psichinei sveikatai palaikyti labai svarbu įsikišti kuo anksčiau. Kitaip tariant, nelaukite, kol apsems visą rūsį, kad sutaisytumėte prakiurusį vamzdį. Taisykite jį vos pastebėję, kad atsirado problema.

  1. „Gal gali patikrinti, kaip aš jaučiuosi (nurodykite konkrečią datą arba paprašykite tai daryti kasdien)? Tiesiog tam, kad įsitikintum, kad man viskas gerai.“

Neįmanoma to priminti per dažnai: nenuvertinkite to, kaip veikia prašymas patikrinti, ar jūs saugus. Esu didelis šios išgyventi padedančios savybės gerbėjas, ypač dėl to, kad ji yra naudinga visiems su situacija susijusiems žmonėms.

Jei nieko daugiau iš šio straipsnio neišmoksite, atsiminkite bent tai: maldauju, prašykite žmonių, kad jie reguliariai patikrintų, ar su jumis viskas gerai. Tai tokia menkutė paslaugėlė – juk gyvename trumpųjų žinučių ir interneto amžiuje, bet ji gali padėti mums jausti bendrystę, žinoti, kad nesame vieni. Tai nesveikai svarbu (netgi kritiška) mūsų psichinei sveikatai.

Jei kada nors gyvenime esate žaidę žaidimą „The Sims“, atsimenate socializacijos stulpelį? Tai jūs. Jums reikia užpildyti šį stulpelį. Žmonėms būtina bendrauti su kitais žmonėmis, kurti su jais santykius. Kalbame netgi ne apie tai, ar mes norime tai daryti. Iš tiesų tai tiesiog būtina, jei norime išgyventi!

Ir tai galima daryti daugybe išradingų būdų. Keli mano mėgstamiausi:

„Paskutiniu metu man prastai sekasi. Gal gali kiekvieną rytą parašyti man žinutę ir įsitikinti, kad man viskas gerai? Tai tikrai man padėtų.“

„Labas, brangus drauge. Pastaruoju metu aš gana liūdnas… gal norėtum su manimi kas vakarą, prieš miegą, vienas kitam siųsti selfius? Tiesiog tam, kad pasitikrintumėm. Būtų taip smagu matyti tavo veidą kiekvieną dieną.“

„Man panikos laikotarpis. Gal norėtum būti draugeliais, kurie palaiko vienas kitą ir skatina rūpintis savimi? Pavyzdžiui, atsiunčia vienas kitam žinutę (kartą per dieną), kurioje parašo, ką tądien padarė, kad pasirūpintų savimi?“

„Paskutiniu metu vengiau žmonių. Gal galėtum retkarčiais su manimi susisiekti ir įsitikinti, kad dar neišnykau nuo Žemės paviršiaus?“

Jei norite, galite tai rašydami savo artimiesiems pridėti įvairių emocionalių veidelių, padaryti tokius prašymus „kasdieniškesniais“. Bet tai tikrai nėra būtina! Prašyti pagalbos, jei jos jums reikia, visiškai normalu ir tai nėra blogai! Prašyti žmonių, kad su jumis susisiektų ir patikrintų, kaip gyvenate, kai jums sunku, tai tarsi užsisegti saugos diržą, kai įsėdate į automobilį. Tai – tiesiog apsaugos priemonė, skirta tam, kad būtumėte saugūs, jei kas nors nutiktų. Beje, abu dalykai gali išgelbėti gyvybes!

  1. „Man sunku pasirūpinti savimi. Man reikia papildomos paramos, ypač (įrašykite užduotį, kurią turite įveikti). Gal galėtum man padėti?“

Galbūt jums reikia pagalbos vykstant į susitikimą ar į parduotuvę. Galbūt jums reikia kažko, kas jus palaikytų ir įkvėptų laiku gerti vaistus, arba kažko, kam galėtumėt nusiųsti selfį ir įrodyti, kad tąryt išlipote iš lovos. Gal jūsų kriauklė prisikaupė neplautų indų? Gal jums reikia studijų draugelio? Tikrai neskaudės, jei paprašysite tokios pagalbos.

Kartais tokios, atrodytų, buitinės ir smulkios užduotys tikrai viską apsunkina, kai ir taip kenčiame dėl savo psichinės būsenos. Bet pamirštame, kad nieko blogo prašyti pagalbos, ypač tada, kai tai tikrai gali būti labai svarbu.

Būti suaugusiu – pakankamai didelis iššūkis. O jei patiriate sunkumus gyvenime, viskas tik dar sudėtingiau. Visi retkarčiais patenkame į tokias gyvenimo situacijas, kuriose mums reikia papildomos paramos. Nebijokite artimiesiems tiesiogiai parodyti, kaip jie galėtų jums padėti.

  1. „Jaučiuosi labai prislėgtai. Gal galėtum priminti man, kad aš tau svarbus, arba pasidalinti mėgstamiausiu bendru mūsų prisiminimu? Tai tikrai man padėtų.“

Anksčiau manydavau, kad prašyti panašių dalykų – tai „medžioti“ komplimentus. Kaip bjauru taip galvoti… Juk kartais visiems mums reikia priminti, kad esame svarbūs! Retkarčiais patys nepajėgiame atsiminti gerų išgyvenimų, todėl reikia, kad kažkas padėtų tai padaryti. Tai galioja kiekvienam šios planetos žmogui.

Be to, tai toks paprastas prašymas. Jei jūs iš tų žmonių, kurie labai jaudinasi prašydami kažko labai daug (nors aš noriu paskatinti jus atsikratyti ir tokių minčių – prašyti pagalbos yra normalu), tai gali būti mažas žingsnelis tinkama kryptimi.

  1. „Aš labai kenčiu. Bijau, kad peržengiau visas savo ribas. Gal galiu tau šįvakar paskambinti?“

Kalbant atvirai, pats šių žodžių nebuvau atradęs iki tol, kol nemirė mano draugas. Iki pat tos akimirkos niekada iki galo nebuvau užtikrintas, kaip įjungti avarinį signalą. Na, suprantat, kalbu apie tą būseną, kai kantrybės (sugebėjimo ištverti savo skausmą) taurė dar ne visai perpildyta, bet jau beveik. Tai – lemtingas momentas.

Taip, jūs galite, netgi absoliučiai privalote kreiptis pagalbos, jei jaučiate, kad priėjote tokį lūžio tašką. Net jei nesate tikras, ar bandymai jums padėti ką nors pakeis. Dėmesio: nepamirškite, kad žmonės gali jus nustebinti! Dažnai galvoju, kiek skausmo galėjau išvengti, jei būčiau anksčiau pasinaudojęs galimybe kreiptis pagalbos.

Klausykitės to silpno balselio kažkur giliai viduje – to, kuris bando pasakyti jums, kad atsidūrėte pernelyg arti bedugnės krašto, kad jaustumėtės gerai. Atkreipkite dėmesį į tą įkyrų jūsų neapleidžiantį jausmą, šnabždantį, kad įklimpote savo liguistose mintyse. Tai – jūsų išgyvenimo instinktas. Pasitikėkite juo.

  1. „Žinau, nedaug bendraujame, bet man dabar labai sunkus laikas ir jaučiu, kad tu – žmogus, kuriuo galėčiau pasitikėti. Ar tu laisvas (nurodykite dieną ir laiką) ir galėtum su manimi pasikalbėti?“

Noriu įtraukti ir šį variantą į sąrašą, nes suvokiu, kad ne visi mes turime artimų žmonių, kuriems galime su pasitikėjimu išsipasakoti. Kai buvau paauglys, viskas mano gyvenime labai smarkiai pasikeitė, kai kreipiausi pagalbos į mokytoją, kurios gerai nepažinojau. Ji visuomet būdavo su manimi labai maloni, be to, nujaučiau, kad ji galėtų mane suprasti. Ir ji suprato! Iki pat šių dienų esu įsitikinęs, kad ji išgelbėjo mano gyvybę tuo metu, kai neturėjau daugiau į ką kreiptis. Ji supažindino mane su socialine darbuotoja, kuri padėjo gauti visas priemones, kurių reikėjo, kad atsigaučiau.

Žinoma, svarbu gerbti žmonių sugebėjimus ir ribas (ir netgi būti pasiruošus, jei kas nors negalės jums padėti, ir atsiminti, kad tai nėra asmeniškai susiję su jumis). Tačiau tikrai galite būti nustebinti visos paramos, kurios sulauksite.

  1. „Man kyla savižudiškos mintys. Man reikia pagalbos dabar pat.“

Įjunkite pavojaus signalą. Po paraliais, įjunkite tą pavojaus signalą, mielieji, ir kalbėkite taip atvirai, kaip tik reikia. Kritiška padėtis yra kritiška – visai nesvarbu, ar tai – širdies smūgis, ar savižudybės rizika. Bet kokia žalos jums forma yra pakankama priežastis, kad prašytumėte pagalbos.

Prisiekiu, yra koks nors žmogus šiame pasaulyje (senas ar būsimas draugas, šeimos narys, terapistas, netgi savanoris iš pagalbos telefonu linijos), kuriam nuoširdžiai svarbu, kad jūs išgyventumėte. Raskite tą žmogų (ar žmones), net jei tam prireiks laiko. Net jei reikės prašyti pagalbos kelis kartus. Duokite žmonėms progą padėti jums. Tai tokia proga, kurios nusipelnė mano brangus draugas. Tai proga, kurios nusipelnėte jūs.

Ir jei tikrai niekas daugiau nepadės, paskambinkite į ligoninę ar polikliniką ir paprašykite pagalbos ten (straipsnio autorius kalba apie specialias „savižudybės rizikos palatas“, įkurtas jo gyvenamojoje šalyje, tačiau Lietuvoje galima kreiptis tiesiog į gydymo įstaigas, – vert. past.). Mane buvo „paguldę“ (siekiant apsaugoti nuo savižudybės) du kartus. Žinoma, tai ne prabangios atostogos, bet būtent dėl to vis dar esu šioje Žemėje ir rašau šį straipsnį.

Išsirinkite kažką iš šio sąrašo. Užsirašykite – kad ir ant rankos ar lipnaus užrašų lapelio. Ir kreipkitės pagalbos – nes dabar žinote, kaip.

Kad jus kur, išsisaugokite visą šį straipsnį savo naršyklėje (angl. bookmark) dabar pat, kol dar jį skaitote. Žinau, kad pats tai padarysiu, nes būna akimirkų, kai net man pačiam reikia šių patarimų.

Jei turite emocinių, psichologinių problemų, leiskite priminti jums, kad niekada ne per anksti ir ne per vėlu papasakoti apie tai žmogui, kuriuo pasitikite.

Ir niekada niekada tai nėra „pernelyg sunku, kad apkraučiau kitą“, „pernelyg chaotiška“, „per daug, kad to prašyčiau“ – net jei dar vakar to prašėte penkiasdešimt kartų.

Veikiau jau mano draugas būtų „varginęs“ mane kasdien visą likusį mano gyvenimą, negu būčiau jį praradęs… jo gyvenimas buvo labai labai svarbus.

Taip, tavo gyvenimas taip pat labai labai labai svarbus ir vertingas.

Sam Dylan Finch

Iš anglų kalbos vertė Lina Staponaitė

 

Brangūs skaitytojai, Balarama.lt redakcija labai labai jūsų prašo nebijoti kreiptis pagalbos, jei galvojate nutraukti savo gyvenimą, jei susiduriate su sunkumais ar juos išgyvena jūsų artimas žmogus. Galite rašyti mums į redakcijos elektroninį paštą: redakcija@balarama.lt Kaip tai padaryti paprasčiau, skaitykite šiame straipsnyje.

Pasidalinkite su kitais!